Sugadinta įmonės įranga, dėl darbuotojo klaidos patirti finansiniai nuostoliai, prarastas klientas ar atskleista konfidenciali informacija – situacijų, kai darbuotojo veiksmai verslui gali kainuoti realius pinigus, pasitaiko įvairių. Tačiau net ir tuomet, kai darbuotojo kaltė atrodo akivaizdi, darbdavys ne visada gali pareikalauti atlyginti visą patirtą žalą.
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas atkreipia dėmesį, kad darbo teisėje darbuotojo materialinė atsakomybė yra sąmoningai ribojama, todėl vien fakto, kad įmonė patyrė nuostolių, nepakanka. „Versle natūraliai gali kilti požiūris: jeigu darbuotojo klaida įmonei kainavo, darbuotojas turi šiuos nuostolius ir padengti. Tačiau teisiškai situacija nėra tokia paprasta. Darbdaviui tenka pareiga įrodyti ne tik pačią žalą, bet ir darbuotojo neteisėtus veiksmus, kaltę bei priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir atsiradusių nuostolių“, – sako teisininkas.
Vien nuostolių neužtenka
Darbo kodeksas numato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti dėl savo kalto darbo pareigų pažeidimo kitai šaliai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Praktikoje žalos atsiradimo situacijos gali būti labai skirtingos: darbuotojas gali sugadinti jam perduotą darbo įrangą, nesilaikyti darbo saugos ar kitų privalomų taisyklių, savo veiksmais sukelti finansinių nuostolių ar pakenkti darbdavio reputacijai. Tačiau tam, kad darbuotojui atsirastų pareiga atlyginti žalą, turi būti nustatyta visa atsakomybės sąlygų visuma. Pirmiausia darbdavys turi būti realiai patyręs žalą – ją gali sudaryti tiek tiesioginiai nuostoliai, tiek negautos pajamos. Taip pat turi būti nustatyti neteisėti darbuotojo veiksmai ar neveikimas. Pavyzdžiui, darbuotojas galėjo pažeisti darbo tvarkos, saugos reikalavimus, pareigybės taisykles ar konkrečiai profesijai teisės aktuose nustatytas pareigas.
Būtinas ir priežastinis ryšys – darbdavio patirti nuostoliai turi būti konkretaus darbuotojo pažeidimo pasekmė. Galiausiai turi būti nustatyta darbuotojo kaltė.
Be to, žala turi būti susijusi būtent su darbo santykiais ir darbuotojo darbo veikla. Jeigu ji atsirado ne darbuotojui vykdant darbo funkcijas, jos atlyginimui gali būti taikomos jau ne Darbo kodekso, o kitos teisės normos.
„Svarbiausia darbdaviams suprasti, kad darbuotojo atsakomybė nėra preziumuojama vien todėl, kad įmonė patyrė nuostolį. Visas būtinas atsakomybės sąlygas turi įrodyti žalą atlyginti reikalaujantis darbdavys. Jei bent vienos iš jų nėra, reikalavimas darbuotojui gali būti nepagrįstas“, – pabrėžia R. Puodžiūnas.
Net ir įrodžius darbuotojo kaltę, visos sumos atgauti gali nepavykti
Dar viena verslui svarbi aplinkybė – Darbo kodeksas riboja darbuotojo atlygintinos turtinės žalos dydį. Pagal bendrąją taisyklę darbuotojas privalo atlyginti padarytą turtinę žalą, tačiau ne daugiau kaip trijų savo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Jeigu nustatoma, kad žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, ši riba padidėja iki šešių vidutinių darbo užmokesčių.
Didelis neatsargumas suprantamas kaip itin ryškus rūpestingumo trūkumas – kai žmogus nesilaiko net tokio atsargumo, kuris konkrečiomis aplinkybėmis yra akivaizdžiai būtinas. „Tai reiškia, kad net ir tais atvejais, kai darbuotojo veiksmai įmonei sukėlė gerokai didesnių finansinių nuostolių, darbdavys automatiškai neįgyja teisės visą šią sumą išieškoti iš darbuotojo. Įstatymų leidėjas sąmoningai nustato atsakomybės ribas, nes darbo užmokestis paprastai yra pagrindinis žmogaus pragyvenimo šaltinis“, – aiškina AVOCAD teisininkas.
Kada darbuotojui gali tekti atlyginti visą žalą?
Vis dėlto darbuotojo atsakomybės ribojimas nėra absoliutus. Darbo kodeksas numato konkrečius atvejus, kai darbuotojui gali tekti atlyginti visą darbdavio patirtą žalą. Visiško žalos atlyginimo gali būti reikalaujama, kai žala padaryta tyčia arba darbuotojo veikla turi nusikaltimo požymių. Tokia pati taisyklė taikoma, kai žalą padaro neblaivus ar nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų apsvaigęs darbuotojas.
Visą žalą taip pat gali tekti atlyginti pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją ar susitarimą dėl nekonkuravimo, darbdaviui padarius neturtinę žalą arba tais atvejais, kai visiškas žalos atlyginimas numatytas kolektyvinėje sutartyje. „Būtent šiose situacijose finansinės pasekmės darbuotojui gali būti gerokai rimtesnės. Pavyzdžiui, sąmoningas konfidencialios verslo informacijos atskleidimas konkurentui gali sukelti šimtatūkstantinius nuostolius, ir įprastas trijų ar šešių vidutinių darbo užmokesčių ribojimas tokiu atveju nebūtinai apsaugos darbuotoją“, – pažymi R. Puodžiūnas.
Jei darbuotojas žalą padarė klientui, pirmiausia atsakyti gali tekti įmonei
erslui aktualios ir situacijos, kai darbuotojo veiksmais žala padaroma ne pačiam darbdaviui, o klientui, partneriui ar kitam trečiajam asmeniui. Tokiu atveju žalą nukentėjusiam asmeniui paprastai privalo atlyginti darbdavys. Tačiau atlyginęs darbuotojo padarytą žalą darbdavys gali įgyti atgręžtinio reikalavimo teisę į dėl žalos atsiradimo kaltą darbuotoją. Ir tokiu atveju vertinamos Darbo kodekse nustatytos darbuotojo atsakomybės sąlygos bei ribos.„Darbdaviams tai ypač aktualu veiklose, kuriose darbuotojai tiesiogiai dirba su klientų turtu, valdo transporto priemones, priima finansinius sprendimus ar atlieka kitus veiksmus, dėl kurių klaidos nuostoliai pirmiausia gali tekti pačiai įmonei. Todėl svarbu ne tik tinkamai reglamentuoti darbuotojų pareigas, bet ir užtikrinti, kad darbo procesai, atsakomybės bei vidinės taisyklės būtų aiškiai dokumentuoti“, – sako AVOCAD teisininkas R. Puodžiūnas.
Darbdavys negali tiesiog nuspręsti išskaičiuoti visų nuostolių iš algos
raktikoje svarbus ir žalos išieškojimo klausimas. Darbuotojas ir darbdavys pirmiausia gali gera valia susitarti dėl žalos atlyginimo dydžio, tvarkos bei terminų. Tam tikrais atvejais darbdavys gali priimti rašytinį nurodymą išskaičiuoti žalą iš darbuotojo darbo užmokesčio, tačiau tokiai procedūrai Darbo kodeksas taip pat nustato konkrečius apribojimus. Jei ginčo susitarimu išspręsti nepavyksta arba reikalaujama didesnės sumos, darbdaviui gali tekti kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus. Todėl vien tai, kad darbdavys apskaičiavo darbuotojo padarytus nuostolius, savaime nesuteikia teisės visą jų sumą vienašališkai išskaičiuoti iš darbuotojo atlyginimo.
„Darbdaviams rekomenduočiau vengti principo „pirma išskaičiuosime, paskui aiškinsimės“. Prieš priimant sprendimą dėl žalos išieškojimo būtina įvertinti tiek darbuotojo atsakomybės pagrindą, tiek jos ribas, tiek pačią išieškojimo procedūrą. Procedūrinė klaida gali lemti papildomą darbo ginčą net ir tuomet, kai darbuotojas iš tiesų prisidėjo prie žalos atsiradimo“, – atkreipia dėmesį AVOCAD teisininkas.
Pasak R. Puodžiūno, Darbo kodekse įtvirtinti ribojimai nereiškia, kad darbuotojas gali išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Jais siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp darbdavio teisės susigrąžinti dėl darbuotojo kaltės patirtus nuostolius ir darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies, apsaugos. „Kiekvieną tokį atvejį reikia vertinti individualiai. Įmonei patyrus didesnę žalą, prieš reiškiant reikalavimą darbuotojui verta pirmiausia surinkti įrodymus, tiksliai apskaičiuoti nuostolius ir įvertinti, kokia atsakomybės riba konkrečiu atveju taikoma. O darbuotojui, gavusiam reikalavimą atlyginti didelę sumą, verta patikrinti, ar darbdavio reikalavimas iš tiesų atitinka Darbo kodekso nustatytas sąlygas“, – apibendrina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.
About the Author
