Kaip atrodytų erdvė po žmoniškumo griūties? Tai bus galima pamatyti naujausioje parodoje Vilniaus rotušėje, kur rugsėjo 3 d. atidaroma Česlovo Lukensko paroda lydima performanso „PO-PO“. Vieno ryškiausių Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų ekspozicijos ašis – trapumo ir destrukcijos dialogas, kurį atskleidžia pristatomi naujausi menininko darbai: „krematai“ (deginiai), koliažai, asambliažai, objektai ir „motografiniai“ piešiniai.
Paroda „PO-PO“ kviečia pažvelgti į būseną „po“: po įvykio, po žodžio, po struktūros. „Tai vizualinė teritorija po žmoniškumo griūties“, – parodos idėją nusako menininkas. – „Joje susikerta sugriautų miestų fragmentai, suskeldėję langų paviršiai, nudegusių struktūrų reliktai ir juodos spalvos tankis, kuris veikia ne kaip fonas, o kaip svarbiausia parodos turinio dedamoji“.
Kaip pabrėžia Č. Lukenskas, ši paroda – „ne apie grožį, o apie tiesą. Nuodėgulių tekstūros ir surinkti objektai primena archeologinius radinius iš dar neįvardintos civilizacijos“, – taip ekspoziciją apibūdina žmogaus žiaurumo ir žlugimo temas savo parodoje tyrinėjantis kūrėjas.
„Menininkas siūlo įsivaizduoti būseną po visuotinės katastrofos, kai mirtis nukerta svajas ir siekius, ugnis sugrąžina organiką į abejingos anglies būvį, žlunga valstybės ir miestai, kultūrą pasiglemžia natūra, o užgesusi šviesa palieka vien pirmykštę tamsą, dar tebelaukiančią įvykio, žodžio, minties“, – teigia menotyrininkė Agnė Narušytė. Kartu, anot jos, „Česlovo Lukensko paroda nėra vien pabaigos nuojauta užkrėstas requiem – tai ir paradoksais žongliruojanti at(si)kūrimo preliudija, atkirtis niekiui.“
Parodą sudaro penkios dalys. Pirmoji („Algiuko širdis, kuri buvo namai“) lankytojus pasitiks jau Rotušės vestibiulio centre. Čia bus įkurdinta pajuodusi ir sudužusi širdis – paminklas pralaimėtai ir vis dar pralaimimai kovai už gyvybę. Tačiau, kaip sako Č. Lukenskas, „Algiuko istorija tampa universaliu pasakojimu apie mūsų laikų būseną – apie viltį, kuri neišnyksta net tada, kai griūva tai, kas atrodė tvirčiausia“. Taigi širdis parodoje tampa ir šviesos bei vilties simboliu žlungančio pasaulio akivaizdoje.
Kita ekspozicijos dalis „Kaukolytės“ kalba ypač skaudžia tema: apie karuose žūstančius vaikus. „Kaukolytes“ Č. Lukenskas apibūdina kaip kančios anglis, kuriose teberusena žmogaus žiaurumo liepsna. „Už kiekvieno karo statistikos slypi nutrūkęs vaiko juokas, neišsipildžiusi ateitis, šeimos netektis. Karuose žūstantys vaikai tampa skaudžiausiu žmogaus nesugebėjimo sustabdyti smurto simboliu“, – savo kūryba neišmatuojamą žmogaus žiaurumą reflektuoja menininkas.
Antrajame rotušės aukšte eksponuojami „Pragaro vitražai“susiję su 2022 m. vasario 24-ąja – data, tapusia negrįžtamu lūžiu ir viena svarbiausių šiuolaikinės Europos atminties datų. „Tai iliuzinis pasaulis, kuriame tamsa paslėpta už blizgančių, spalvingų fasadų. Šiuo atveju juodžiausias sielos atspindys, pro kurį neprasiskverbia jokia šviesa, – žmogaus baimės, nuodėmės ar vidinės kovos simbolis“, – taip „Pragaro vitražus“ apibūdina Č. Lukenskas.
Dar viena ekspozicijos dalis „Sąmonės kilimai“ reflektuoja nebe fizinę, o informacinę katastrofą. Iš analoginių kino juostų sukurtame kūrinyje tūkstančiai fragmentų, kadaise skirtų skleisti informaciją ir propagandą, praranda savo pirminę galią ir virsta informacinio triukšmo bei atminties sluoksniais. „Sąmonės kilimai“ kalba apie nuolatinę kovą dėl žmogaus dėmesio ir pastangas paveikti jo sąmonę, tačiau kartu palieka galimybę kritiniam žvilgsniui ir vidinei laisvei.
Paskutinė ekspozicijos dalis – ,,Krematai figūrėlės“. Joje apdegusios ąžuolo figūrėlės tampa nebe sunaikinimo, o atminties ženklu. Iš medžio iškylančios figūros primena senųjų kultūrų stabus ar iš senovės sugrįžusius žmogaus pavidalus. Jos įtvirtintos ant išlaužytų baldinės plokštės fragmentų – civilizacijos nuolaužų. Tai kūrinys apie trapų žmogaus buvimą, medžiagos atmintį ir naują gyvybę, gimstančią iš to, kas buvo atmesta ar sunaikinta.
Parodos autorius Česlovas Lukenskas (g. 1959) – vienas Lietuvos šiuolaikinio tarpdisciplininio meno pradininkų ir reformatorių, avangardinio meno grupės „Post Ars“ įkūrėjas. Jis yra surengęs kelias dešimtis personalinių parodų ir projektų Lietuvoje bei užsienyje, o jo kūriniai buvo eksponuojami Diuseldorfe, Berlyne, Londone, Paryžiuje, Nime, Briksene, Porte, Kopenhagoje ir kitur. Č. Lukensko darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus bei privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje. 1993 m. Europos bienalėje „Niederlausitz II“ Vokietijoje menininkas kartu su grupe „Post Ars“ pelnė pagrindinį prizą už projektą „Partitūra“.
Česlovo Lukensko parodos „PO-PO“ atidarymas – rugsėjo 3 d. 18 val. Vilniaus rotušėje.
About the Author
