Andrius Vyšniauskas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas
Ukrainos kelias į Europos Sąjungą neprasidėjo 2022 m., su plataus masto Rusijos invazija. Tikrosios Ukrainos eurointegracijos ištakos glūdi dviejose šios šalies revoliucijose – Oranžinėje ir Maidano.
Oranžinė revoliucija paklojo tokius stiprius ir aiškius Ukrainos euroatlantinės krypties pamatus, kad net 2010 m. į valdžią grįžus prorusiškoms Viktoro Janukovyčiaus jėgoms šalis, nors ir lėtai, judėjo ES link. 2012 m. pradėtos derybos dėl ES ir Ukrainos asociacijos sutarties, tačiau Kremliaus spaudžiamas V. Janukovyčius 2013 m. lapkritį Vilniuje atsisakė ją pasirašyti. Tai tapo Maidano revoliucijos katalizatoriumi.
Po Maidano revoliucijos, 2014 m. į valdžią grįžus proeuropietiškoms jėgoms, asociacijos sutartis buvo pasirašyta ir sukūrė institucinį pagrindą tolesnėms deryboms bei būsimai narystei. Paradoksalu, tačiau istoriškai stipriausiai Ukrainą į ES stūmė pati Rusija: po jos agresijos 2014 m. ir 2022 m. Ukraina labiausiai pasistūmėjo narystės link.
Po 2022 m. plataus masto invazijos ES, siekdama palaikyti Ukrainos ekonomiką, iš esmės per naktį atvėrė bendrąją rinką ukrainietiškoms prekėms ir paslaugoms. Ukraina tapo europinės laisvosios prekybos erdvės dalimi, o jos ekonomika gana greitai ir be didelio streso integravosi į ES rinką.
Formalų prašymą prisijungti prie Europos Sąjungos Ukraina pateikė 2022 m. vasario 28 d., praėjus keturioms dienoms nuo invazijos pradžios. Kandidatės statusą ji gavo tų pačių metų birželį, 2023 m. gruodį ES lyderiai sutiko pradėti stojimo derybas, o pirmoji tarpvyriausybinė konferencija įvyko 2024 m. birželį. Po teisės patikros 2026 m. birželį buvo atvertas Pagrindų, liepą – Išorės santykių klasteris. Deja, likusių keturių derybų klasterių atvėrimą sunkina Vengrijos ir kitų šalių skepticizmas.
Visgi, nors ir su iššūkiais, bet Ukraina įžengė į sunkiausią stojimo etapą. Kandidatės statusas buvo politinis sprendimas, o derybos yra teisinis ir administracinis procesas. Šalis turi ne tik priimti ES reikalavimus atitinkančius įstatymus, bet ir įrodyti, kad institucijos veikia, teismai yra nepriklausomi, už korupciją baudžiama, administracija profesionali, rinkos tinkamai reguliuojamos, o mažumų teisės saugomos.
Derybos klasteriais: kokias reformas turi įgyvendinti Ukraina?
ES narystė remiasi Kopenhagos kriterijais: demokratinių institucijų stabilumu, teisine valstybe, žmogaus ir mažumų teisėmis, veikiančia rinkos ekonomika bei gebėjimu prisiimti narystės įsipareigojimus. Praktiškai tai reiškia ES teisės ir politikos normų – acquis – perėmimą ir įgyvendinimą.
Pagal 2020 m. plėtros metodiką derybos suskirstytos į šešis klasterius: Pagrindų; Vidaus rinkos; Konkurencingumo ir įtraukaus augimo; Žaliosios darbotvarkės ir tvaraus jungumo; Išteklių, žemės ūkio ir sanglaudos; Išorės santykių.
Pagrindų klasteris atidaromas pirmas ir uždaromas paskutinis. Jis apima teisinę valstybę, demokratinių institucijų ir viešojo administravimo veikimą, žmogaus teises, viešuosius pirkimus, finansų kontrolę bei kovą su korupcija. Europos Komisija vertins ne vien priimtus teisės aktus, bet ir realų jų įgyvendinimą bei institucijų nepriklausomumą.
Vidaus rinkos ir Išorės santykių srityse Ukraina jau yra glaudžiai susieta su ES, todėl jų derinimas turėtų būti lengvesnis. Daugiau įtampos derybose kils dėl mokesčių ir ekonomikos modernizavimo, žaliosios pertvarkos, žemės ūkio ir sanglaudos. Ukrainos dydis, žemės ūkio potencialas ir atstatymo poreikiai turės didelę įtaką ES biudžetui, subsidijoms bei regioninei politikai. Tikėtina, kad Žaliosios darbotvarkės ir tvaraus jungumo ir Išteklių, žemės ūkio ir sanglaudos klasterių derybos bus sudėtingiausios.
Kiekvieną klasterį reikia atidaryti ir uždaryti visų ES narių sutarimu. Ukraina ir jos rėmėjos norėtų lygiagrečių derybų, skeptiškesnės šalys – lėto, nuoseklaus proceso. Todėl derybų tempą lems ne tik reformos, bet ir politiniai sprendimai kiekvienoje ES sostinėje.
Tarp galimų narystės ES kliūčių – kraštutinės jėgos
Ukrainos narystė dažnai laikoma tik laiko klausimu. Ir išties, jos pagreitis jau toks, kad procesą visiškai sustabdyti būtų sunku. Vis dėlto jį gali pristabdyti ar net išardyti trys veiksnių grupės: kraštutinių dešiniųjų jėgų kilimas Europoje, kai kurių ES valstybių skepticizmas ir procesai pačioje Ukrainoje.
Pirmuoju barjeru gali tapti kraštutinių dešiniųjų jėgų iškilimas. Kitais metais rinkimai vyks keturiose didžiosiose ES valstybėse: Prancūzija rinks prezidentą ir parlamentą, Ispanija, Italija ir Lenkija – parlamentus. Prancūzijoje ir Lenkijoje gali laimėti antiukrainietiškos partijos, kurios gerokai apsunkintų derybas. Ispanijoje ir Italijoje kraštutinės jėgos gali patekti į centro dešinės vadovaujamas koalicijas ir reikalauti skeptiškesnės pozicijos arba bent jau lėtesnio proceso. Net nelaimėjusios daugumos jos gali keisti nuosaikesnių partijų laikyseną.
Ypač neramina Lenkija. Dvišalius santykius komplikuoja istoriniai ginčai, neigiamas dalies visuomenės požiūris į ukrainiečių imigrantus, ūkininkų nerimas dėl grūdų importo ir būsimos konkurencijos. Prezidento Karolio Nawrockio ginčas su Volodymyru Zelenskiu parodė, kokios atšiaurios pozicijos galima tikėtis, jei kitus rinkimus laimėtų „Teisė ir teisingumas“ (PiS) ir sudarytų koaliciją su radikalesnėmis jėgomis. Potencialus kandidatas į premjerus Przemysławas Czarnekas atvirai abejoja Ukrainos naryste ir remia prieš jos grūdų importą protestuojančius ūkininkus. Į koaliciją patekus prorusiškai Grzegorzo Brauno „Lenkijos karūnos konfederacijai“, Vyriausybė galėtų tapti aktyviai antiukrainietiška.
Vis dėlto Donaldo Tusko koalicija išlaiko tvirtas pozicijas, tad toks scenarijus nėra neišvengiamas. Papildomą šansą turėti mažiau Ukrainos klausimu skeptišką Vyriausybę suteikia ir neseniai įvykęs buvusio Premjero Mateuszo Morawieckio grupės atskilimas nuo PiS.
Slovakijos ir Čekijos vyriausybėse dominuojantys Robertas Fico ir Andrejus Babišas kritikuoja Ukrainos narystę ir nutraukė savo šalių ginklų tiekimo programas, tačiau kol kas vengia tapti pagrindiniais derybų stabdytojais. Jų pozicija sunkiai nuspėjama: veto gali būti panaudotas ne vien dėl požiūrio į Ukrainą, bet ir kaip svertas derybose dėl daugiametės ES finansinės perspektyvos, siekiant palankesnio biudžeto paskirstymo. Kraštutinės partijos stiprėja ir Vokietijoje, Rumunijoje, Portugalijoje bei kitose šalyse. Neatmeskime ir to, kad kitose šalyse silpnos, nepopuliarios vyriausybės gali žlugti, todėl kliūčių gali atsiverti ir kitose šalyse po netikėtų pirmalaikių rinkimų.
Skepticizmas – ir tarp formaliai palaikančių šalių
Pasipriešinimo židinių yra ir valstybėse, kurioms vadovauja nuosaikesnės jėgos. Nedaug vyriausybių iš principo atmeta Ukrainos europinę ateitį, tačiau jos ginčijasi dėl stojimo tempo, eiliškumo, poveikio ES biudžetui ir žemės ūkiui, būtinų institucinių reformų bei neišspręstų dvišalių klausimų. Kai kurios narės mano, kad prieš priimdama Ukrainą ES turi reformuoti balsavimo taisykles, biudžeto paskirstymą, gynybos politiką ir išorės sienų apsaugą.
Vengrija išlieka viena svarbiausių stabdančių jėgų. Po Viktoro Orbano pralaimėjimo parlamento rinkimuose Budapešto tonas tapo konstruktyvesnis, o Péterio Magyaro Vyriausybė parodė daugiau atvirumo ir pritarė Pagrindų bei Išorės santykių klasterių atvėrimui. Tačiau ji kategoriškai prieštarauja visų klasterių atvėrimui iš karto ir reikalauja lėtesnio proceso: naujus klasterius atverti tik uždarius anksčiau pradėtus. Vengrijos vyriausybės veiksmus riboja V. Orbano laikais suformuota antiukrainietiška visuomenės nuostata, dezinformacijos kurstomos baimės ir Užkarpatės vengrų kalbos, švietimo, kultūrinių bei politinių teisių klausimai. Ukraina turės mažumų teises paversti ne dvišaliu ginču, o europietiška, įgyvendinama ir stebima reformų sritimi.
Istoriniai nesutarimai jau ne kartą naudoti narystės procesams blokuoti. Prisiminkime ir tai, jog Šiaurės Makedonijai stojant į NATO Graikija išsireikalavo valstybės pavadinimo pakeitimo, o Bulgarija – bulgarų mažumos teisių įtvirtinimo Konstitucijoje. Tokie precedentai gali skatinti skeptiškas vyriausybes reikalauti papildomų nuolaidų ir iš Ukrainos. Prie galimų stabdytojų galima pridėti Bulgariją, kurios naujosios Vyriausybės pozicija tapo skeptiškesnė. Taip pat problemų gali kilti dėl Slovėnijos.
Dar viena rizika – referendumai dėl stojimo sutarties ratifikavimo. Paprastai naujų narių stojimo ratifikavimą atlieka nacionaliniai parlamentai, tačiau Nyderlanduose, Danijoje, Airijoje ar Prancūzijoje gali kilti iniciatyvų atsiklausti rinkėjų. Prisiminkime 2016 m. Nyderlandų referendumą dėl ES ir Ukrainos asociacijos susitarimo. Nors jo rezultatas nebuvo įpareigojantis, jis privertė Marko Rutte Vyriausybę reaguoti, siekti papildomų nuolaidų ir šiek tiek lėtinti pagalbą Ukrainai. Šis atvejis parodė, kaip vidaus politika, euroskeptiški aktyvistai ir prokremliška dezinformacija gali komplikuoti integraciją. Panašios kampanijos galėtų sieti narystę su žemės ūkio konkurencija, ES biudžeto įmokomis ar finansine parama Ukrainai.
Ukrainos vidaus politikos problemos
Pačioje Ukrainoje euroskepticizmo beveik nėra, o parlamentinės jėgos laikosi proeuropietiškos pozicijos. Tačiau derybas gali apsunkinti vidaus politikos chaosas. Staigus, chaotiškas ir kontroversiškas Vyriausybės keitimas, atleidžiant ir populiarius ministrus, silpnina V. Zelenskio reputaciją. Dar blogiau, narystė ES – antras šalies prioritetas po karo – šiame procese beveik neaptariama. Derybose patyrusius pareigūnus keičiant naujais procesas gali sulėtėti.
Narystei reikia ne tik derybų, bet ir realių reformų, kurioms būtini įstatymų pakeitimai. Aukščiausioji Rada dėl mirčių, atsistatydinimų ir išėjimo į frontą dirba ne visos sudėties: iš 450 narių likę 392. V. Zelenskio partija „Tautos tarnas“ nebeturi formalios daugumos ir paramos neretai ieško kitose frakcijose, todėl kritiniu momentu gali pritrūkti balsų. Su integracija susijusių įstatymų, ypač antikorupcijos srityje, priėmimas jau laikomas per lėtu. Ėmusis politiškai jautrių žemės ūkio, mokesčių ar aplinkosaugos reformų gali kilti dar daugiau įtampos ir vilkinimo.
Galiausiai Ukrainai reikės referendumo narystei patvirtinti, tačiau karo padėtis neleidžia rengti nacionalinių rinkimų ir referendumų. Todėl formali narystė galėtų įvykti tik pasibaigus karui arba panaikinus karo padėtį. Tęsdamas karą Kremlius išlaikytų įtaką stojimo grafikui. Tikėtina, kad referendumas sutaptų ir su nacionalinės valdžios perrinkimu, o tai sukeltų papildomų politinių įtampų.
Ukrainos pažanga akivaizdi. Ją skatina didelė politinė valia ir susitelkusi narystės ES rėmėjų koalicija, kurioje Lietuvai tenka reikšmingas vaidmuo. Tačiau tolesniame kelyje reikės tiksliai naviguoti politinių minų lauke, kuriame kiekviena mina gali pristabdyti sparčiai riedantį Ukrainos narystės lokomotyvą.
About the Author
