Standartinės sutartys šiandien yra neatsiejama vartojimo rinkos dalis. Su jomis susiduriame sudarydami bankų, draudimo, energetikos, interneto, kelionių ir kitų paslaugų sutartis. Jos leidžia verslui veikti greitai ir efektyviai, tačiau kartu kelia ir aiškią teisinę riziką: vartotojas dažniausiai nesidera, o priešingai – tik sutinka su iš anksto parengtomis sąlygomis.
Kas laikoma standartinėmis sutarties sąlygomis?
Pagal Civilinį kodeksą standartinėmis laikomos tos sąlygos, kurias viena šalis iš anksto parengia bendram, ne vienkartiniam naudojimui ir taiko be individualių derybų su kita šalimi. Praktiškai tai reiškia, kad vartotojas gauna jau suformuotą sutarties modelį, kuriame dažniausiai negali keisti esminių punktų. Toks mechanizmas verslui yra patogus, nes taupo laiką, mažina administracines sąnaudas ir leidžia aptarnauti didelį klientų skaičių. Vis dėlto būtent šiame patogume slypi esminė problema – šalių derybinė galia nėra lygi.
Kodėl vartotojų santykiuose taikoma griežtesnė kontrolė?
Kai vartotojas neturi realios galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų, įstatymas numato vartotojų teisių apsaugą. Tokiuose santykiuose ypač svarbi verslo valdytojo informavimo pareiga. Dar iki sutarties sudarymo vartotojui turi būti pateikta aiški, tiksli ir lengvai suprantama informacija apie esmines sutarties sąlygas. Svarbu, ar vartotojas ją realiai gali suprasti, įvertinti ir remdamasis ja priimti informuotą sprendimą.
Kada sutarties sąlyga gali būti laikoma nesąžininga?
Jeigu sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos ir iš esmės pažeidžia šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, jos gali būti pripažintos nesąžiningomis. Svarbu ir tai, kad pareiga įrodyti sąlygos sąžiningumą tenka verslininkui. Kitaip tariant, ne vartotojas turi įrodinėti, jog sąlyga yra neproporcinga, o verslas turi pagrįsti, kodėl ji yra objektyvi, skaidri ir sąžininga.
Praktikoje dažniausiai problemų kelia tokios sąlygos, kurios įpareigoja vartotoją vykdyti tai, su kuo jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę, suteikia verslininkui teisę vienašališkai keisti sutarties sąlygas be aiškaus ir pakankamo pagrindo.
Vien formalaus įtraukimo į sutartį nepakanka
Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad vartotojų apsauga grindžiama ne vien formaliu sutarties sudarymo faktu, bet ir realios sutarties šalių teisių bei pareigų pusiausvyros užtikrinimu. Todėl nacionaliniai teismai, vertindami, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga, turi atsižvelgti į tai, ar verslininkas, veikdamas sąžiningai ir teisingai vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jeigu dėl jos būtų buvę individualiai deramasi. Jeigu nustatoma, kad sutarties sąlyga pažeidžia sąžiningumo reikalavimą ir sukelia reikšmingą šalių teisių bei pareigų neatitikimą vartotojo nenaudai, tokia sąlyga laikoma nesąžininga ir vartotojui nėra privaloma.
Ne mažiau svarbu tai, kad nesąžiningų sąlygų klausimas gali būti keliamas ir ex officio, tai reiškia, kad teismas turi pareigą savo iniciatyva patikrinti tokių sąlygų sąžiningumą. Vien pasyvus verslininko tikėjimas, jog vartotojas „sutiko pasirašydamas“, savaime dar nesukuria apsaugos nuo galimo ginčo.
Kokios pasekmės kyla verslui?
Pripažinus sutarties sąlygą nesąžininga, ji vartotojui nėra privaloma. Verslininkas gali būti įpareigotas tokios sąlygos nebetaikyti, o jos tolesnis taikymas gali lemti teisės aktuose numatytų poveikio priemonių taikymą. Dėl šios priežasties standartinės sutartys neturėtų būti vertinamos kaip vien techninio ar administracinio pobūdžio dokumentas, nes jos yra esminė vartotojų apsaugos teisinio reguliavimo dalis. Netinkamai suformuluotos ar vartotojo teises nepagrįstai ribojančios sąlygos gali virsti ne tik ginču su vartotojais, bet ir sisteminiu teisės aktų laikymosi klausimu, patenkančiu į kompetentingų priežiūros institucijų vertinimo sritį.
Ką verta padaryti jau dabar?
Verslo subjektams rekomenduotina periodiškai peržiūrėti naudojamas standartines sutarties sąlygas, įvertinti jų atitiktį galiojančiam teisiniam reguliavimui. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tam, ar sutarties sąlygos yra suformuluotos aiškiai ir suprantamai, ar jose nėra nuostatų, nepagrįstai iškreipiančių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, ar vartotojui iš tiesų sudaroma reali galimybė susipažinti su esminėmis sąlygomis iki sutarties sudarymo. Tinkamai parengtos standartinės sutarties sąlygos ne tik mažina ginčų ir galimų teisinių rizikų tikimybę, bet ir prisideda prie skaidrių bei sąžiningų sutartinių santykių kūrimo, užtikrinant proporcingą šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.
Živilė Radavičiūtė, advokatų profesinė bendrija „Leagus”
About the Author
