Beveik 1000 Lietuvos vežėjų šiomis dienomis sulaukė Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) reikalavimo sumokėti kelių naudotojo mokesčius už Lietuvoje registruotas transporto priemones. Paradoksalu, tačiau pati valstybė pripažįsta, kad situacija susidarė dėl ilgus metus egzistavusios teisinės spragos ir neaiškaus atsakomybės pasidalijimo tarp institucijų, tačiau šios klaidos finansines pasekmes nusprendė perkelti verslui.
Vežėjai raginami per itin trumpą laiką sumokėti mokesčius už net šešerių metų laikotarpį. Negana to, valstybė nėra tiksliai apskaičiavusi kiekvienos įmonės mokėtinos sumos – tai pavesta padaryti pačiam verslui. Įmonės turi savarankiškai suskaičiuoti skolą, ją deklaruoti ir sumokėti vos per du mėnesius.
Papildomų klausimų kelia ir pati valstybės komunikacija. Reikalavimus vežėjai gavo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, tačiau pačiame rašte nurodoma, kad nesumokėjus iki 2026 m. spalio 1 d. į teismą dėl skolų išieškojimo kreipsis ne VMI, o Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA). Tuo pat metu būtent LTSA viešai ragina vežėjus kuo skubiau įvykdyti prievolę. Toks institucijų vaidmenų pasiskirstymas verslui siunčia prieštaringą žinią ir labiau primena spaudimo priemonę nei aiškų, nuoseklų ir partnerišką valstybės dialogą.
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vadovaujantis partneris, advokatas Egidijus Langys pabrėžia, kad pati mokesčių surinkimo idėja nėra ginčijama – mokesčiai turi būti mokami. Tačiau rimtų abejonių kelia valstybės pasirinktas būdas taisyti pačios padarytas klaidas.„Valstybė viešai pripažįsta, kad daugelį metų egzistavo įstatyminė spraga ir neaiškus atsakomybės pasidalijimas tarp institucijų. Tačiau pripažinusi savo klaidą ji elgiasi taip, lyg už ją būtų atsakingas verslas. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad reikalavimą siunčia VMI, o pačiame rašte įspėjama, jog į teismą kreipsis LTSA. Tokia komunikacija sunkiai prisideda prie pasitikėjimo valstybe – priešingai, ji kuria papildomą įtampą ir spaudimą verslui“, – pažymi jis.
Anot advokato, tokiose situacijose valstybė turėtų rodyti lyderystę ir prisiimti atsakomybę ne tik žodžiais, bet ir sprendimais. „Jeigu klaida formavosi šešerius metus, sunku suprasti, kodėl verslui suteikiami vos du mėnesiai jai ištaisyti. Tai nėra dialogas su verslu – tai ultimatumas. Tokia praktika sunkiai dera su deklaruojamu siekiu kurti stabilią, prognozuojamą ir investicijoms palankią verslo aplinką.“
Valstybės institucijos nurodo, kad skolą galima mokėti dalimis, tačiau tik tais atvejais, kai įmonė įrodo patirianti finansinių sunkumų.
Pasak E. Langio, toks modelis iš esmės baudžia tuos, kurie dirba stabiliai ir atsakingai. „Susidaro paradoksali situacija – jeigu įmonei sekasi gerai, ji dėl valstybės klaidų sukauptą šešerių metų skolą privalo sumokėti per du mėnesius. Jeigu sekasi blogai – gali prašyti išdėstymo. Tai nėra nei teisinga, nei proporcinga. Valstybės padarytos klaidos neturėtų būti finansuojamos tik verslo sąskaita.“
Advokatas atkreipia dėmesį, kad ši istorija nėra vien apie konkretų mokestį ar transporto sektorių.„Valstybė turi teisę surinkti jai priklausančius mokesčius. Dėl to ginčo nėra. Tačiau teisinėje valstybėje ne mažiau svarbu, kokiomis priemonėmis tai daroma. Kai pati valstybė pripažįsta, kad neveikė sistema, atsakomybė negali būti vienašališkai perkelta tik mokesčių mokėtojams. Tokiose situacijose būtina ieškoti proporcingų sprendimų, o ne pirmiausia grasinti teismais“, – pabrėžia advokatas.
E. Langio teigimu, logiškas sprendimas būtų suteikti verslui realų pereinamąjį laikotarpį, kuris atitiktų ir pačios valstybės neveikimo mastą. „Jeigu valstybė šešerius metus nesugebėjo tinkamai administruoti šio mokesčio, būtų sąžininga sudaryti galimybę skolą grąžinti per protingą, ilgesnį laikotarpį. Tai nebūtų nei privilegija, nei valstybės pagalba. Tai būtų elementarus atsakomybės už savo klaidas prisiėmimas ir pagarba verslui, kuris negali būti verčiamas vieninteliu valstybės neveikimo finansuotoju.“
Pastaruoju metu valstybė jau ne kartą pripažino, kad tam tikrose srityse dėl teisės aktų spragų ar netinkamo administravimo susiformavo situacijos, kurių pasekmės vėliau perkeliamos verslui. Tokia praktika kelia vis daugiau abejonių dėl valstybės institucijų veiklos nuoseklumo, prognozuojamumo ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už savo pačios padarytas klaidas.
„Verslas gali planuoti investicijas, plėtrą ir darbo vietų kūrimą tik tada, kai gali pasitikėti valstybe. Kai valstybė po šešerių metų ateina su sąskaita už savo pačios pripažintas klaidas, nustato dviejų mėnesių terminą ir visą tai lydi perspėjimais apie teismus, siunčiamas labai pavojingas signalas. Pasitikėjimas valstybe kuriamas ne spaudimu ar baimės atmosfera, o atsakingais, aiškiais ir proporcingais sprendimais. Verslas tikisi ne privilegijų, o tokio pat sąžiningumo ir atsakomybės, kokios valstybė reikalauja iš jo“, – pastebi advokatas.
About the Author
