Kiekvienas ilgaamžis dokumentas, rankraštis ar knyga turi savo istoriją: kas jį skaitė, kur jis buvo saugomas, kokių ženklų paliko savininkai. Žinodami tai, galime aiškiau suprasti savo kultūrinę praeitį ir jos vietą Europoje, lengviau atskirti faktus nuo mitų ir išlikti atsparesni dezinformacijai. Visuomenė šias istorijas sužino per kultūros organizacijų veiklas, o tarp jų – bibliotekų parodas, edukacijas ir publikacijas, kuriose specialistai sudėtingus duomenis paverčia lengvai suprantamu pasakojimu.
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka tapo Europos mokslinių bibliotekų konsorciumo (angl. Consortium of European Research Libraries (CERL)) specialiąja nare. CERL vienija Europos tyrimų bibliotekas, saugančias ir tyrinėjančias senųjų spaudinių, rankraščių ir dokumentinio paveldo kolekcijas. CERL duomenimis naudojasi tyrėjai, restauratoriai ir bibliotekininkai, kurie gali tiksliai nustatyti dokumentų kilmę ir šiomis žiniomis dalytis su visuomene.
„Senieji dokumentai padeda suprasti, kas mes esame ir iš kur ateiname. Šiandien tai ypač svarbu stiprinant valstybės atsparumą: pažindami savo tikrąją istoriją, galime išlaikyti tvirtą ryšį su praeitimi ir kritiškai vertinti dabarties įvykius. Specialiosios narės statusas konsorciume patvirtina, kad Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbai dokumentinio paveldo srityje yra reikšmingi visai Europos tyrėjų bendruomenei“, – sakė Aušrinė Žilinskienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė.
Nacionalinės bibliotekos – istorinis ir informacinis kompasas
Kultūros istorikas, Lietuvos istorijos instituto vadovas ir Vilniaus universiteto doc. dr. Aurimas Švedas Baltijos šalių nacionalinių bibliotekų forume „LiLaEst 2026“ skaitytame pranešime akcentavo, kad šiandien praeitis, dabartis ir ateitis dažnai „išsiderina“ – jų ryšys tampa nebeaiškus. Nuolatinis informacinis triukšmas atitolina žmones nuo šių ryšių kūrimo, taip pat ir nuo tautinės savasties. Pasak mokslininko, tai silpnina visuomenės atsparumą politinėms, ideologinėms ar komercinėms manipuliacijoms.
Tokiomis aplinkybėmis nacionalinių bibliotekų vaidmuo tampa itin reikšmingas – jos ne tik saugo autentiškus istorinius šaltinius, bet ir padeda visuomenei susiorientuoti sudėtingose jų interpretacijose.
Nacionalinė biblioteka kaupia ir saugo vieną didžiausių dokumentinio paveldo rinkinių Lietuvoje: daugiau kaip 2,5 mln. publikuotų dokumentų, apie 90 tūkst. senųjų spaudinių, per 100 tūkst. rankraščių ir archyvinių dokumentų,151 pergamento kolekciją. Tarp jų – seniausias lituanistinis 1465 m. pergamentas, seniausia Nacionalinėje bibliotekoje lietuviška knyga Jono Bretkūno „Postilė“ (1591), knygos iš karališkosios Žygimanto Augusto bibliotekos, taip pat Hartmanno Scedelio garsioji kronika „Liber chronicarum“ (1493), kurioje pirmąkart pateiktas Lietuvos aprašymas.
Tokie dokumentai leidžia suprasti, kaip formavosi Lietuvos valstybingumas, o patikimai nustatyta jų kilmė tampa ir atsparumo dezinformacijai įrankiu. Narystė CERL stiprina tiek šių kolekcijų tyrimus, tiek prieinamumą tarptautinei bendruomenei.
About the Author
