2026 m. liepos 27 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Užsienio reikalų ministerijos inicijuoto įstatymo projekto tikslas yra teisingas ir būtinas – apsaugoti Lietuvos nacionalinius interesus bei užkirsti kelią Rusijos ir Baltarusijos režimų įtakai mūsų valstybėje. Tačiau net ir teisingas tikslas nebus pasiektas, jeigu įstatyme paliksime lengvai įveikiamas spragas.
Pozityvu, kad siūloma riboti Rusijos ir Baltarusijos piliečių bei su jais susijusių juridinių asmenų galimybes įsigyti nekilnojamojo turto šalia nacionaliniam saugumui svarbių objektų ir karinių poligonų. Svarbu ir tai, kad būtų vertinami ne tik formalūs įmonių savininkai, bet ir tikrieji naudos gavėjai.
Taip pat sveikintinas siekis apsaugoti Lietuvos kultūros, švietimo, mokslo, sporto, meno ir pramogų erdvę nuo asmenų, kurie remia Rusijos agresiją, veikia okupuotose Ukrainos teritorijose, pateisina šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus ar dalyvauja represinių režimų propagandoje.
Tačiau čia ir atsiveria esminė projekto spraga. Siūlomi ribojimai taikomi beveik išimtinai Rusijos ir Baltarusijos piliečiams bei juridiniams asmenims. O kaip bus elgiamasi su trečiųjų šalių piliečiais, kurie koncertuoja okupuotose Ukrainos teritorijose, dalyvauja Kremliaus propagandiniuose renginiuose, viešai remia karą ir savo vardu bei autoritetu padeda legitimuoti fašistėjantį Rusijos režimą?
Pagal dabar siūlomą reguliavimą tokie asmenys gali likti už įstatymo ribų vien todėl, kad jų pase įrašyta ne Rusijos ar Baltarusijos pilietybė. Vadinasi, du atlikėjai gali stovėti toje pačioje propagandinėje scenoje, kalbėti tais pačiais žodžiais ir tarnauti tam pačiam režimui, tačiau vienam ribojimas būtų taikomas, o kitam – ne. Argi agresijos rėmėjo pavojingumą lemia jo pasas?
Manau, turėtų būti vertinama ne tik žmogaus pilietybė, bet pirmiausia jo veiksmai: ar jis rėmė agresiją, koncertavo okupuotose teritorijose, dalyvavo propagandiniuose renginiuose, teisino karą ar padėjo režimui kurti tariamo normalumo įspūdį. Kultūra negali tapti figos lapeliu, kuriuo pridengiami karo nusikaltimai.
Ne mažiau svarbus ir praktinis šių nuostatų įgyvendinimas. Kas nustatys, kad konkretus asmuo rėmė agresiją? Kas rinks bei vertins informaciją? Kas priims sprendimą ir kokia bus jo apskundimo tvarka? Kokią informaciją privalės viešinti renginių organizatoriai ir kokia atsakomybė jiems teks už reikalavimų nepaisymą?
Klausimų kelia ir numatyta deklaracija. Vien parašas po politiškai tinkamu tekstu negali nubraukti ankstesnės žmogaus veiklos. Deklaracija negali tapti indulgencija tiems, kurie vakar tarnavo agresoriaus propagandai, o šiandien, norėdami patekti į Europos scenas, staiga pasiskelbia neutraliais.
Taigi URM inicijuoto projekto kryptis yra teisinga, tačiau jo taikymas – pernelyg siauras, o įgyvendinimo mechanizmas – nepakankamai aiškus. Jeigu iš tikrųjų norime apsaugoti Lietuvos viešąją ir kultūros erdvę, turime vertinti ne vien pilietybę, bet ir konkrečius veiksmus. Nes Kremliui tarnauja ne pasai – jam tarnauja žmonės.
Daugiau informacijos:
Vytautas Juozapaitis
Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas
Tel. (0 5) 209 6559
About the Author
