Ar žinojote, kad prieš kelis šimtus metų vaikai portretuose buvo vaizduojami tiesiog kaip sumažinti suaugusieji? Įsprausti į ankštus, judesius varžančius dvariškių drabužius, rimtais, vaikiško džiaugsmo nepažįstančiais veidais, jie turėjo reprezentuoti ne savo amžiaus nerūpestingumą, o giminės statusą, dinastinius lūkesčius ir būsimas politines vedybas. Renesanso ir Baroko laikais šeimos statusą įtvirtinti skubantys tėvai dailininkų dirbtuvėse užsakinėdavo paveikslus, kuriuose mažieji herojai būdavo dirbtinai „paauginami“, o jų vaikystė – užmaskuojama.
Būtent apie tai mums pasakoja virtuali paroda „Senieji vaikų portretai iš Lietuvos muziejų rinkinių“. Su šešių portretų istorijomis kviečiame susipažinti iš arčiau.
Mergaitė su apelsinmedžio šakele
Žvelgdami į šią mažąją damą, vilkinčią prabangią, suaugusių moterų madą atkartojančią suknelę, iškart pajuntame prieštarą: putlios vaikiškos rankytės ir nurausvinti skruostukai lyg ir nedera su oficialia poza. Kad ir kaip mums atrodytų keista, tokie portretai – XVII a. kasdienybė: kilmingų vaikų atvaizdai buvo skirti planuoti ateities santuokas ir demonstruoti statusą, o ne tiesiog fiksuoti nerūpestingą vaikystę.
Kiekviena paveikslo detalė turėjo paslėptą reikšmę: apelsinmedžio žiedai, įsegti mergaitės plaukuose, buvo laikomi nekaltumo, amžinos meilės, nuotakos simboliu, šalia bėgantis šunelis čia – ne tiek žaidimų draugas, kiek santuokinės ištikimybės metafora. Tad šis portretas nebuvo tiesiog mielas vaiko atvaizdas, skirtas džiuginti tėvų akis jaukioje namų aplinkoje, o greičiau atliko praktinę, politinę funkciją. „Mergaitės su apelsinmedžio šakele“ portretas buvo tarsi „vizitinė kortelė“ ieškant naudingų sąjungų tarp giminių.
Ką byloja pasišiaušęs perukas?
„Mano sūnau, žvelk į gyvenimo dienas lyg į knygos lapus. Elkis taip, kad juose būtų parašyta tik tai, ką būtų verta prisiminti tavo palikuonims“, – pataria tėvų priesakai, prancūzų kalba užrašyti ant pergamento, kurį laiko pasitempęs berniukas. Rimtas vaikas su karo mokyklos uniforma iš pirmo žvilgsnio atrodo suvaržytas, tačiau jo perukas – nerūpestingai pasišiaušęs, o fonas – šviesus ir minimalistinis. Tai jau klasicizmo epochos ženklas: dailininkai stengėsi dėmesį sutelkti labiau į patį asmenį, o ne į sunkias daiktiškas kompozicijas aplinkui. Vis dėlto nepanašu, kad ši drobė vaizduotų nerūpestingą vaikystę, ir šis berniukas vis dar atrodo tarsi žaislinis kareivėlis arba sumažinta suaugėlio kopija.
Panašios rašytinės instrukcijos vaikams ir globotiniams Lenkijos ir Lietuvos žemėse buvo populiarios nuo XVI amžiaus. Jos buvos skirtos jauniems didikams, išvykstantiems mokytis į užsienio šalis. Gali būti, kad panaši dalia teko ir šio portreto herojui, kurio ryžtinga laikysena išduoda tvirtą nusistatymą siekti sėkmingos karjeros ir būti naudingam savo šeimai bei valstybei.
Berniukas su šunimi
Daugiau judesio ir šypsena veide – šis paveikslas pasakoja jau visai kitokią vaikystės istoriją. Priešingai nei oficialiuose sustingusiuose dinastiniuose portretuose, čia berniukas įamžintas žaidžiantis medžioklę. Apšvietos amžiuje vaikystė jau pripažįstama kaip laikas, kuriam natūraliai būdingas judėjimas, žaismingumas ir pramogos. Susirūpinta vaikų žaislais, patogia apranga ir grūdinimu. Tačiau žaislai to meto aukštuomenėje buvo labiau skirti lavinimui, o ne vien pramogai: jie turėjo padėti vaikui saugiai matuotis būsimus suaugusiojo vaidmenis. Žaisdamas medžioklę, berniukas mokosi to, kas bus neatskiriama Lietuvos bajoro kasdienybės dalis.
Dar vienas įdomus šio paveikslo istorijos posūkis: ilgą laiką manyta, kad jame vaizduojamas būsimasis Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas, Tirkšlių dvaro savininkas Feliksas Skarbekas-Važinskis, tačiau vaiko drabužiai išduoda ką kita. Portrete įamžintas berniukas vilki madingą, judesių nevaržantį vakarietišką „jūreivio“ tipo kostiumą. Jo populiarumą lėmė Apšvietos idėjos, akcentavusios vaikiškos aprangos patogumą. Tad tikėtina, kad portrete įamžintas ne pats Feliksas, gimęs dar XVIII a. pirmoje pusėje, o vienas iš jo sūnų.
Mažieji našlaičiai
Kadaise Oginskių Rietavo dvarą puošęs prancūzų meistro Jeano-Baptiste’o Greuze’o paveikslas stebina savo jausmų gyliu. Šio dailininko teptuku sukurti mąslūs ir mieli mažyliai iliustruoja to meto Europos mąstytojų švietėjų keltą idėją: vaikystė nėra nepilnavertis etapas pakeliui į suaugusiųjų pasaulį, bet tyriausias, vertingiausias žmogaus amžius, kurį būtina saugoti. Tikėta, kad vaikas gimsta visiškai geras ir artimas gamtai, o dirbtinės visuomenės taisyklės jį vėliau tik sugadina. Tiek patį kūrėją, tiek jo paveikslų užsakovus giliai jaudino ir tamsioji vaikų gyvenimo pusė: skurdas, sunkus darbas bei tėvų netektis. Tapydamas tokius darbus, menininkas nesiekė pavaizduoti konkretaus vaiko – jam buvo svarbiausia suvirpinti žiūrovo širdį.
Kiekviena šio kūrinio detalė pasakoja apie sunkią tėvų netekusių vaikų dalią: berniuko rankoje suspaustas indelis greičiausiai skirtas išmaldai rinkti, o prakąstas obuolys – viskas, ką jie turi valgyti. Vaikai yra basi, nes batų paprasčiausiai neturi, o į laiptus atremta lazda jiems reikalinga ne tik pasiremti ilgoje kelionėje, bet ir apsiginti nuo skriaudikų.
Mamos užuovėjoje
Prieš jūsų akis – ne šiaip šeimyninė scena, o drobėje įamžintas vertybių lūžis. Švelnios, vos matomos šypsenos moters ir mergaitės veiduose bei šilti jų žvilgsniai kuria stiprią artumo nuotaiką ir atveria naują požiūrį į vaikystę: XIX a. tėvų ir vaikų santykiuose svarbiausia tampa nebe dinastinė nauda ar griežta drausmė, o asmeninis intymus ryšys, meilė ir abipusis pasitikėjimas.
„Moters su vaiku portretas“ – tai odė motinystei ir saugiam namų pasauliui. Vos užmetus akį į šį paveikslą, atrodo, tarsi akimirksniui pravertume jaukių namų duris, kur dvelkia ramybe, o laikas teka daug lėčiau. Mergaitė į mus žiūri visiškai patikliai ir drąsiai, nes jaučia už nugaros stovinčios mamos užuovėją. Šaliu apgobdama savo dukrą, mama ją tarsi paslepia nuo išorinio pasaulio audrų, bėdų ir sunkumų. Būtent tokį – saugotojos ir auklėtojos – motinos vaidmenį labiausiai ir vertino to meto visuomenė. Atrodo, tarsi žvelgtume į ramų ir jaukų šeimos pasaulį, kuriame motina su dukra leidžia savo popietę, visiškai pamiršusios likusį pasaulį.
Laimė slypi smulkmenose
Naujas požiūris į vaikystę atsiskleidžia ir XIX a. Lietuvos dailininko, satyriko, poeto Artūro Bartelio piešinyje. Dinamiška maniera pieštuku, tušu ir plunksnele jis fiksavo įvairias gyvenimo akimirkas – piešė gatvėje, dvare, rūmų salone. Savo darbus dailininkas iliustruodavo ir paties kurtais tekstais. Šiame piešinyje menininkas įamžino pačią gryniausią vaikiškos laimės formulę: pamokas paruošęs berniukas ruošiasi žaisti, o jo džiaugsmas slepiasi mažuose kasdieniuose dalykuose. Eilėse dailininkas taikliai apčiuopia vaikystės esmę: vaikui nereikia prabangių žaislų, kad jis būtų laimingas, pakanka medinio žirgelio, botagėlio ir išsvajoto gardėsio po pamokų.
Artūro Bartelio „Vaikystė“ atskleidžia visuomenės mąstymo lūžį: berniukas čia nebėra nei sustingusi dvaro lėlė, nei perkrautas ateities valstybės projektas. Tai tiesiog laimingas vaikas, kurio didžiausias turtas yra jo paties vaizduotė, leidžianti paprastą medžio šaką paversti geriausiu žirgu, o didžiausias saldėsis – paprasta uogienės lėkštelė po gerai atliktos užduoties.
Tekstas parengtas pagal menotyrininkės dr. Joanos Vitkutės virtualią parodą LIMIS platformoje „Senieji vaikų portretai iš Lietuvos muziejų rinkinių“.Kviečiame susipažinti su puikiais tapybos darbais ir pamatyti, kaip per šimtmečius keitėsi suaugusiųjų požiūris į patį trapiausią žmogaus gyvenimo etapą.
About the Author
