Kiekvieną kartą kilus didesniems protestams sugrįžta tas pats klausimas apie protesto vietą demokratijoje. Tačiau kartu jis atveria ir platesnį klausimą, kur ir kaip demokratija gyvena tarp rinkimų.
Nors demokratinis gyvenimas neatsiejamas nuo rinkimų, jam taip pat reikalingos erdvės, kuriose visuomenė gali permąstyti save ir iš naujo pažvelgti į tai, kas atrodo savaime suprantama. Ar protestai yra viena iš tokių erdvių? O gal tokią erdvę kartais gali atverti ir universitetas?
Protestai įdomūs tuo, kad dažnai iškelia klausimus, kurie atrodė jau atsakyti. Tai nereiškia, kad protestuotojai visada teisūs ar kad kiekvienas protestas savaime stiprina demokratiją. Tačiau jie gali priminti paprastą, bet lengvai pamirštamą dalyką: vieši klausimai nepraranda savo svarbos vien todėl, kad buvo priimtas sprendimas.
Kartais net nepastebime, kiek daug dalykų priimame kaip duotybę. Atrodo, kad visuomenėje vyrauja sutarimas ir kitų galimybių tiesiog nėra. Protestas tarsi įsiterpia į įprastą viešojo gyvenimo eigą. Tai, kas atrodė nusistovėję, staiga vėl tampa klausimu. Po tariamu sutarimu išryškėja neišgirsti balsai, paaiškėja, kad tai, kas atrodė galutinai nuspręsta, kai kam vis dar atrodo neteisinga.
Būtent tokiomis akimirkomis ir prabunda demokratinė vaizduotė, kurią galima apibūdinti kaip gebėjimą matyti daugiau nei tai, kas jau yra, ir svarstyti alternatyvas bei galimybes, kurių dabartis dar neatveria. Sykiu tai ne vien galimų ateičių įsivaizdavimas, bet ir gebėjimas pastebėti žmones, patirtis ar idėjas, kurie iki tol buvo likę mūsų dėmesio paraštėse.
Kai silpsta demokratinė vaizduotė, vis daugiau dalykų ima atrodyti nebekvestionuojami. Vis dažniau pasigirsta tokios frazės kaip „sprendimas jau priimtas“ ar „alternatyvų nėra“. Tačiau stebina ne tiek pačios frazės, kiek pasitikėjimas, su kuriuo jos ištariamos – tarsi ateitis jau būtų užrašyta ir padėta į stalčių.
Istorikas Timothy Snyderis panašią laikyseną vadina neišvengiamumo politika. Ji išryškėja tuomet, kai esama tvarka ima atrodyti ne kaip viena iš galimybių, o kaip vienintelė galima. Tuomet viešajame gyvenime lieka vis mažiau erdvės klausimams, abejonėms ir naujoms galimybėms. Tokiomis aplinkybėmis demokratijai darosi vis sunkiau išlaikyti atvirumą.
Žinoma, nė viena visuomenė negali nuolat gyventi jausdama visišką neapibrėžtumą. Sprendimai turi būti priimami, tačiau visai kas kita, kai jie priimami taip, tarsi daugiau nebebūtų apie ką galvoti. Skirtingos ideologijos gali vartoti skirtingą kalbą, bet jos dažnai linkusios savo atsakymus pateikti kaip galutinius, taip susiaurindamos galimybių horizontą.
Todėl demokratijai reikia ne tik sutarimo, bet ir erdvių, kuriose sutarimas gali būti kvestionuojamas. Tai nereiškia, kad demokratijai reikia kuo daugiau nesutarimo. Jo, regis, šiandien netrūksta. Ne kiekvienas nesutarimas atveria naujų galimybių. Kartais jis tik dar labiau uždaro žmones savo pozicijose ir neleidžia pamatyti nieko nauja.
Demokratijai svarbus ne bet koks nesutarimas, o toks, kuris padeda išlaikyti atvirumą kitokiems klausimams, balsams ir galimybėms, kad iš jų gimtų naujos pradžios. Šiuo požiūriu demokratiją veikiau galima matyti per atvirumo ir uždarumo prizmę. Vienoje pusėje – visuomenė, kuri dar gali būti nustebinta, kitoje pusėje – visuomenė, kuri jau mano žinanti visus atsakymus. Galbūt todėl demokratija kartais pasirodo esanti kur kas trapesnė, nei esame linkę manyti. Jai pavojingi ne tik tie, kurie atvirai atmeta demokratines taisykles. Kartais jai ne mažiau pavojingas įsitikinimas, kad visi svarbiausi klausimai jau atsakyti.
Įtampą tarp atvirumo ir uždarumo savaip apmąstė ne vienas XX amžiaus mąstytojas. Hannah Arendt rašė apie pasirodymo erdvę – vietą, kurioje žmonės gali pasirodyti vieni kitiems kaip kalbantys ir veikiantys bendro gyvenimo dalyviai, gebantys pradėti ką nors naujo. Tuo tarpu Jacques’as Rancière’as dėmesį sutelkė į akimirkas, kai sutrikdoma tai, kas laikoma savaime suprantama, ir viešojoje erdvėje pasigirsta balsų, kuriems joje anksčiau nebuvo vietos. Emmanuelis Levinas šią atvirumo temą pratęsė primindamas, kad susitikimas su kitu žmogumi visuomet pranoksta mūsų išankstinį supratimą ir verčia pripažinti, jog jis niekada nėra galutinis. Nors minėtų mąstytojų požiūriai skirtingi, visi jie savaip atkreipia dėmesį į tai, kas neprasideda ir nesibaigia mūsų turimomis kategorijomis ar atsakymais. Galbūt todėl demokratija reikalauja daugiau nei procedūrų – ji reikalauja nuolatinio atvirumo tam, kas gali mus nustebinti, sutrikdyti ir išplėsti mūsų supratimo ribas. Ar universitetas gali būti viena tokių erdvių? Iš pirmo žvilgsnio jis su protestu neturi daug bendra. Protestas yra veikiau spontaniškas įvykis, dažnai būna garsus ir trumpalaikis, o universitetas remiasi ilga institucine atmintimi, veikia tyliai ir lėtai.
Tačiau, atidžiau pažvelgus, jie vis dėlto turi panašumų. Abu gali išplėsti tai, ką laikome įmanoma matyti, suprasti ar įsivaizduoti, tačiau dažnai tai daro skirtingais būdais. Protestas gali išryškinti tai, kas iki tol liko visuomenės paraštėse. Universitetas veikia ne taip pastebimai – plėsdamas klausimų, kuriuos verta svarstyti, lauką. Tad tiek vienas, tiek kitas gali tapti erdve, kurioje nusistovėjusios prielaidos vėl tampa svarstymo objektu.
Žinoma, nei protestai, nei universitetai negali užtikrinti, kad tokių momentų įvyks. Tačiau abu gali kurti sąlygas, kuriomis tokie momentai tampa įmanomi. Kartais jie nutinka tuomet, kai studentas susiduria su tekstu, priverčiančiu suabejoti ankstesniais įsitikinimais ir pažvelgti į pažįstamus dalykus iš kitos perspektyvos. Kartais – kai mokslininkas susiduria su rezultatu, kuris netelpa į nusistovėjusią teoriją. O kartais – kai viešojoje erdvėje išgirstamas balsas, kurio iki tol niekas nebuvo linkęs girdėti.
Būtent toks sustabdymas gali praplėsti demokratinio gyvenimo perspektyvą – akimirka, kai kito žmogaus patirtis ar žvilgsnis į pasaulį nebeleidžia mums ramiai manyti, kad viskas jau nuspręsta. Ir tuomet neretai pamatome, kad mūsų turėti atsakymai buvo ne klaidingi, o tiesiog neišsamūs. Galbūt kaip tik todėl tiek protestai, tiek universitetai kartais kelia nepatogumą. Jie trikdo, nes verčia iš naujo svarstyti klausimus, laikytus išspręstais. Jie primena, kad visuomenė nėra baigtinis projektas.
Vis dėlto universiteto vieta demokratijoje nėra savaime aiški. Universitetai dažnai apibūdinami kaip neutralios institucijos. Ir iš tiesų, universitetas neturėtų tapti kurios nors politinės partijos pratęsimu. Tačiau neutralumas nebūtinai reiškia atsiribojimą nuo demokratinio gyvenimo. Priešingai, universiteto demokratinė reikšmė gali būti susijusi būtent su jo gebėjimu puoselėti sąlygas, kuriomis visuomenė lieka atvira tam, kas dar nėra iki galo suprasta, nuspręsta ar numatyta. Tokios sąlygos neleidžia viešajam gyvenimui galutinai užsiverti savame tikrume.
Tad universitetas svarbus ne tik todėl, kad perduoda ir kuria žinias. Jis kartu primena, kad mūsų žinojimas niekada nėra galutinis, o kartais išlaiko erdvę ir tam, kas dar net nebuvo atpažinta kaip klausimas. Tačiau universiteto gebėjimas puoselėti atvirumą nėra duotybė. Vis dažniau universiteto vertė matuojama pagal tai, kaip greitai jis gali pateikti apčiuopiamos naudos, rezultatų ar ekonominės grąžos. Tokiomis sąlygomis jo gebėjimą išlaikyti erdvę neapibrėžtumui, klausimams ir intelektinei rizikai neretai tenka ginti.
Demokratija gyva ne todėl, kad visuomet sutariame. Ir ne todėl, kad nuolat ginčijamės. Ji gyva tol, kol visuomenėje lieka erdvių, kuriose tai, kas atrodo galutinai nuspręsta, gali būti permąstyta. Erdvių, kuriose gali pasirodyti naujų balsų, naujų klausimų ir netikėtų galimybių. Protestas gali būti viena iš jų, o universitetas – kita. Demokratinė vaizduotė veriasi ten, kur visuomenė dar geba palaikyti pokalbį su savimi.
Straipsnis parengtas autorei vykdant Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamą podoktorantūros projektą (sutartis Nr. S-PD-24-147).
Komentaro autorė yra VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto tyrėja ir lektorė dr. Rūta Petkutė
About the Author
