Kas buvo žmonės, vaikščioję Vilniaus gatvėmis prieš 500 ar net 700 metų? Ką jie valgė, kuo sirgo? Ar visi gyveno vienodai? Ar į šį miestą atvykdavo žmonės iš kitų kraštų? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto mokslininkai, įgyvendindami vieną didžiausių bioarcheologinių tyrimų projektų Lietuvoje „XIII–XVIII a. Vilniaus gyventojų bioarcheologinė charakteristika ir jos raida“. Jo metu buvo sukurta išsami senovės Vilniaus gyventojų duomenų bazė, kurią sudarė net 2290 žmonių palaikų iš 19 laidojimo vietų duomenys. Tyrinėta medžiaga apėmė daugiau nei penkis šimtmečius Vilniaus istorijos.
Anot projekto vadovo, VU Medicinos fakulteto Žmogaus bioarcheologijos ir paleogenetikos centro vadovo prof. Rimanto Jankausko, šis projektas svarbus ne tik Lietuvos mastu: „Tokios apimties duomenų bazės yra retos net tarptautinėje praktikoje, todėl sukaupti duomenys ateityje taps svarbiu šaltiniu tiek Lietuvos, tiek užsienio mokslininkams.“ Tyrimo komandą sudarė VU Medicinos fakulteto Žmogaus bioarcheologijos ir paleogenetikos centro mokslininkės doc. Žydrūnė Miliauskienė, dr. Justina Kozakaitė ir doktorantė Rūta Brindzaitė, VU Istorijos fakulteto mokslininkė prof. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen, Lietuvos istorijos instituto mokslininkai dr. Irma Kaplūnaitė ir dr. Rytis Jonaitis, o duomenų statistinę analizę atliko VU Medicinos fakulteto mokslininkė prof. Audronė Jakaitienė ir magistrantė Agnieška Rudinska.
Kaip galima tyrinėti žmones, gyvenusius prieš kelis šimtus metų?
Daugeliui atrodo, kad iš senų kaulų galima nustatyti tik žmogaus lytį ar apytikslį amžių. Tačiau šiuolaikinė bioarcheologija leidžia sužinoti gerokai daugiau. Projekto metu buvo panaudoti antropologiniai, archeologiniai, istoriniai ir pažangūs laboratoriniai metodai. Buvo fiksuojama kiekvieno individo palaidojimo vieta, jo socialinis statusas, religinė priklausomybė, amžius mirties metu, lytis, įvairių ligų bei traumų požymiai skelete, dantų būklė ir kiti biologiniai rodikliai.
Svarbi projekto dalis buvo laboratoriniai tyrimai. Jų metu mokslininkai atliko 20 naujų radiokarboninių (C14) datavimų, 130 naujų anglies ir azoto izotopų tyrimų, 75 stroncio ir deguonies izotopų analizes. Šie metodai leidžia ne tik tiksliau datuoti palaikus, bet ir rekonstruoti žmogaus mitybą, gyvenimo sąlygas ir net nustatyti, ar jis augo Vilniuje, ar buvo atvykėlis iš kitų regionų.
Maistas – socialinės nelygybės veidrodis
Vienas svarbiausių projekto tikslų buvo išsiaiškinti, kaip maitinosi Vilniaus gyventojai skirtingais laikotarpiais. Šiam klausimui spręsti buvo tiriami stabilieji anglies ir azoto izotopai kaulų kolagene. Tokie cheminiai rodikliai leidžia nustatyti, kokį maistą žmogus valgė paskutiniais savo gyvenimo metais.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad nuo XIII iki XVIII a. vilniečių mityba palaipsniui keitėsi. „Mūsų projekto tyrėjai nustatė reikšmingą baltymų vartojimo augimą, parodantį, kad vėlesniais laikotarpiais žmonių racione daugėjo aukštesnės mitybos ryšiais susijusių organizmų grandies produktų – gėlavandenių žuvų ir įvairių gyvūninės kilmės maisto produktų, taip pat į racioną gausiau galėjo būti įtraukiama mėšlu tręštų augalų. Dantų nusidėvėjimo rodikliai liudijo bendrą mitybos perėjimą prie mažiau abrazyvios – dantų paviršių nuzulinančios – dietos. Taigi XVIII a. vilniečiai valgė kitaip nei jų pirmtakai prieš dar keturis šimtus metų. Šie pokyčiai greičiausiai susiję su ekonominiais, aplinkos ir kultūriniais procesais, vykusiais mieste per kelis šimtmečius“, – pasakoja prof. R. Jankauskas.
Ypač ryškiai tyrime atsiskleidė socialinės nelygybės pėdsakai. Aukštesnio socialinio statuso žmonių mityba buvo daug turtingesnė gyvulinių baltymų. Be to, tarp skirtingo socialinio statuso asmenų nustatyti skirtumai rodo ir nevienodą prieigą prie maisto: turtingieji žmonės greičiausiai galėjo dažniau vartoti mėsą, žuvį ir kitus brangesnius produktus. Atskirais atvejais fiksuotas mitybos suaugus pagerėjimas arba priešingai – pablogėjimas, tad buvo galima įtarti asmens statuso kilimą arba smukimą su amžiumi.
Žemesnių sluoksnių gyventojų racione, tikėtina, dominavo augalinis maistas ir mažesnės maistinės vertės produktai. Tačiau vienas atradimas nustebino pačius tyrėjus: analizuojant vaikystės mitybą pagal dantų audinių duomenis paaiškėjo, kad socialiniai skirtumai vaikystėje buvo kur kas mažiau pastebimi. Tiek elito, tiek paprastų miestiečių vaikai dažniausiai valgė panašų maistą. Tai leidžia manyti, kad socialiniai skirtumai labiausiai išryškėdavo žmogui įžengus į suaugusiųjų pasaulį.
Religija veikė ne tik tikėjimą, bet ir kasdienį maistą
Viduramžių ir naujųjų laikų Vilnius buvo daugiakonfesis miestas. Čia gyveno katalikai, stačiatikiai, protestantai ir kitų religinių bendruomenių nariai. Bioarcheologiniai senųjų vilniečių palaikų tyrimai parodė, kad religinė priklausomybė galėjo turėti įtakos mitybai. Protestantų mityba buvo turtingiausia gyvulinių baltymų. Katalikai užėmė tarpinę poziciją, o stačiatikių racione baltymų buvo mažiausia. Unitų vienuoliai (palaidoti Bazilijonų bažnyčioje) maitinosi gausia gyvulinių baltymų dieta, nesiskiriančia nuo kitų konfesijų socialinio elito.
Mokslininkų vertinimu, tokius skirtumus galėjo lemti religinės tradicijos, pasninkų praktikos ir skirtingi mitybos apribojimai. Šis atradimas svarbus todėl, kad leido pirmą kartą objektyviai įvertinti religinių bendruomenių gyvenimo būdo skirtumus remiantis tiesioginiais biologiniais duomenimis.
Ne vienam senovės vilniečiui – lūžę šonkauliai ir plaštakų kaulai
Projektas atskleidė ir kitą miesto gyvenimo pusę. Siekiant identifikuoti senovės vilniečių kaulų lūžius buvo išsamiai vizualiai analizuojami visi kaulai, darytos jų rentgeno nuotraukos. Tokiu būdu stengtasi nustatyti traumos mechanizmą, atsitiktines traumas atskirti nuo smurtinių sužalojimų.
Traumų analizė parodė, kad senovės Vilniaus gyventojai kaulų lūžius patirdavo reikšmingai dažniau nei kaimo gyventojai ar mažesnių miestų žmonės. Dažniausiai buvo lūžę šonkauliai ir plaštakų kaulai. Tai sutampa su istorinių šaltinių duomenimis, kurie pasakoja apie dažnus konfliktus, smurtą, muštynes ir sunkų fizinį darbą miesto aplinkoje.
Anot tyrėjų, vyrai traumų patirdavo dažniau nei moterys, tačiau laikui bėgant traumų daugėjo ir tarp moterų. Manoma, kad tai gali būti susiję su besikeičiančiu moterų vaidmeniu miesto ekonominiame gyvenime ir darbo rinkoje.
Dar vienas netikėtas atradimas buvo didesnis kaukolės traumų skaičius tarp elito atstovų. Tai leidžia manyti, kad aukštesnio socialinio sluoksnio žmonės taip pat susidurdavo su specifinėmis rizikomis – galbūt dalyvaudavo ginkluotuose konfliktuose, politinėse kovose ar tapdavo tikslinio smurto aukomis.
Tuberkuliozė – nematomas miesto palydovas
Tyrimo metu mokslininkai ieškojo ir ligų pėdsakų. Manytina, kad infekcinės ligos Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, buvo viena iš pagrindinių sergamumo ir mirštamumo priežasčių. Kai kurios ligos skelete palieka aiškių pokyčių, pavyzdžiui, akytumas akiduobių srityje (cribra orbitalia) susiformuoja kaip galima mažakraujystės ir kitų medžiagų sutrikimų pasekmė, o horizontalios linijos ant dantų emalio rodo asmens vystymosi „sustojimus“, kai vaikystėje buvo išgyventas stresas, nepriteklius, badauta, persirgta sunkiomis ligomis. Vis dėlto dauguma ligų nepalieka pėdsakų kauluose arba šie pokyčiai yra nespecifiniai, todėl jų nustatyti įprastiniais metodais neįmanoma.
Dažniausia nustatyta infekcinė liga tarp senovės vilniečių buvo tuberkuliozė. Rasta 17 lėtinio pleurito atvejų, 17 tuberkuliozės pažeisto stuburo atvejų ir vienas tuberkuliozinis kelio sąnario pažeidimas. Kadangi tik nedidelė dalis tuberkuliozės atvejų palieka žymes kauluose, mokslininkai daro prielaidą, kad tikrasis sergančiųjų skaičius galėjo būti daug kartų didesnis. Tai rodo, jog tuberkuliozė buvo viena svarbiausių visuomenės sveikatos problemų istoriniame Vilniuje.
Taip pat nustatyti 8 tretinio sifilio atvejai, daugiausia XVII–XVIII a. vilniečių palaikuose. Šie duomenys patvirtina istorinius šaltinius, liudijančius apie šios ligos plitimą minėtu laikotarpiu. Diagnozuota ir keliolika navikų, daugiausia nepiktybinių, ir tik vienas nenustatytos kilmės vėžio metastazių atvejis.
Svarbios informacijos suteikė ir dantų tyrimai. Mokslininkai nustatė, kad daugiausia dantų ligų buvo XIII–XV a. Vėliau situacija reikšmingai pagerėjo, tačiau XVII–XVIII a. dantų problemų vėl padaugėjo. Aukštesnio socialinio statuso žmonės pasižymėjo geresne burnos sveikata. Tuo tarpu moterys dantų ligomis sirgo dažniau nei vyrai. Tyrėjų nuomone, šie skirtumai atspindi bendrą gyvenimo kokybės ir prieigos prie išteklių nelygybę. Šiuo metu vykdomi tolesni tyrimai, apimantys ir kitas dantų patologijas, pavyzdžiui, periodonto ligas ir dantų akmenis.
Tolesnė ir tikslesnė įvairių ligų paplitimo diagnostika galima taikant dar tebeplėtojamus ir tik pradedamus taikyti molekulinės biologijos ir paleogenetikos metodus. Anot prof. R. Jankausko, šie tyrimai – tolimesnė mokslininkų perspektyva.
Aptikta ir svetimšalių palaikų
Viena įspūdingiausių mokslinio projekto dalių buvo migracijos tyrimai. Pasitelkus stroncio ir deguonies izotopų analizę, kurią atliko prof. Christophe’as Snoeckas Briuselio Laisvojo universiteto laboratorijoje, pavyko nustatyti žmones, kurie vaikystę praleido ne Vilniuje.
Įdomu tai, kad kai kurie vėlesnių laikotarpių atvykėliai buvo palaidoti neįprastomis aplinkybėmis. Anot prof. R. Jankausko, vienas pavyzdžių – Vilniaus Arkikatedroje aptiktų trijų jaunų vyrų palaikai: „Šioje aukšto rango dvasininkų ir socialinio elito laidojimo vietoje buvo aptikta aiškiai nevietinės kilmės individų. Atlikę izotopų analizę nustatėme, kad jie galėjo būti kilę iš Rytų. Netikėta tai, kad visi trys vyrai buvo jauni – tarsi per jauni, kad būtų bažnyčios hierarchai, laidotini Katedroje.“
Kito jauno vyro, palaidoto grupiniame kape Polocko g. su dar trimis individais, tyrimai parodė, kad jis buvęs labiau rytinės ir kontinentinės kilmės, taip pat išsiskyrė ir jo mityba. Ši laidojimo vieta Vilniuje akivaizdžiai naudota laikinai, XVII a. vidurio suirutės metu. Anot mokslininkų, galima daryti prielaidą, kad tai buvo neseniai atvykęs imigrantas ar pabėgėlis, miręs netrukus po atvykimo ir palaidotas kolektyviniame kape.
Dalies atvykusių žmonių mityba per gyvenimą smarkiai pasikeitė, todėl galima kalbėti ne tik apie geografinį judėjimą, bet ir apie socialinį mobilumą. Tai pirmas kartas, kai Lietuvoje izotopiniai tyrimai leido taip konkrečiai identifikuoti atskirus pirmosios kartos migrantus ir jų galimas kilmės kryptis.
„Vienas jaunas vyras, kuris vaikystėje vartojo itin daug augalinio maisto, paskutiniais gyvenimo metais valgė kur kas daugiau baltymų. Jis buvo palaidotas įprastinėse stačiatikių kapinėse Subačiaus gatvėje, tačiau jo krūtinės ląstoje aptikti du švininiai rutuliukai (kulkos?), taigi jis, tikėtina, mirė nuo šūvio. Tuo tarpu kiti du vyrai buvo palaidoti už miesto sienų esančioje vietoje Subačiaus g. 41, kur yra keli grupiniai kapai. Jiems buvo nukirstos galvos. Būtume įtarę, kad jie – svetimšaliai, nubausti įsibrovėliai, tačiau izotopiniai duomenys rodo, kad jie buvo vietiniai gyventojai“, – pasakoja prof. R. Jankauskas.
Projektas taps pagrindu ateities tyrimams
VU mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausias projekto rezultatas yra ne vien pavieniai atradimai. „Pirmą kartą buvo sukurta išsami, sisteminga ir tarptautiniu mastu išskirtinė Vilniaus gyventojų bioarcheologinių duomenų bazė, apimanti daugiau nei 500 metų miesto istoriją. Ji leis ateityje dar tiksliau tyrinėti žmonių sveikatą, socialinę nelygybę, migracijas, gyvenimo kokybę ir biologinę įvairovę“, – sako projekto vadovas prof. R. Jankauskas.
Projektas jau turėjo atgarsį tarptautinėje mokslo bendruomenėje – jo pagrindu parengtos ir rengiamos aukšto lygio mokslinės publikacijos. Tačiau svarbiausia, kad pirmą kartą atsirado galimybė ne tik skaityti istorinius šaltinius apie senąjį Vilnių, bet ir pažvelgti į miestiečių gyvenimą per jų pačių biologinius pėdsakus, išlikusius iki mūsų dienų.
Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba, sutartis Nr. S-MIP-23-59.
About the Author
