2026 m. rugpjūčio 2-oji verslui žymi svarbų Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto akto etapą. Nors dalis aukštos rizikos DI sistemoms taikomų reikalavimų atidėta, tai nereiškia, kad organizacijos gali ramiai laukti. Priešingai – nuo šios datos daugeliui įmonių jau pradeda galioti skaidrumo, atsakomybės ir vidaus valdymo pareigos.
Tai aktualu ne tik technologijų bendrovėms ar DI kūrėjams. Naujos taisyklės, anot advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkės Brigidos Bacienės, paliečia ir įprastas įmones, kurios naudoja pokalbių robotus klientams aptarnauti, generuoja rinkodaros turinį, automatizuoja atrankas ar DI pasitelkia vidiniuose procesuose.
Kai bendrauji su DI – turi tai žinoti
Kaip teigia teisininkė, vienas svarbiausių akcentų – skaidrumas. Žmogus turi būti aiškiai informuotas, kad bendrauja su dirbtinio intelekto sistema, jei tai nėra akivaizdu. Tai reiškia, kad įmonės, klientų aptarnavimo srityje naudojančios DI pokalbių robotus, privalės užtikrinti, jog vartotojas suprastų, kad komunikuoja ne su žmogumi. Tas pats galioja ir DI sugeneruotam ar reikšmingai pakeistam turiniui.
„Pavyzdžiui, jei socialiniuose tinkluose skelbiamas DI sukurtas vadovo vaizdo įrašas, reklama su imituotu darbuotojo balsu ar kitas realų asmenį primenantis turinys – turi būti aiškiai nurodyta, kad jis sukurtas ar pakeistas naudojant DI. Tai ypač svarbu rinkodaros, komunikacijos, žiniasklaidos, e. prekybos ir klientų aptarnavimo srityse, kur generatyvinis DI jau tapo kasdieniu įrankiu“, – akcentuoja Brigida Bacienė.
Ne tik deepfake: jautrios sritys – emocijos ir biometrika
Skaidrumo pareigos taikomos ir tada, kai naudojamos emocijų atpažinimo ar biometrinių duomenų klasifikavimo sistemos. Pavyzdžiui, kai DI analizuoja kandidato emocijas ar elgseną darbo pokalbyje. Arba kai prekybos vietoje sistema pagal veidą nustato amžiaus grupę ir pritaiko reklamą. Tokiais atvejais žmogus turi būti aiškiai informuotas apie DI naudojimą. Tai rodo, kad DI aktas reguliuoja ne tik technologiją, bet ir jos poveikį žmogui – ar jis supranta, kad veikia automatizuota sistema, ar nėra klaidinamas ir gali įvertinti situaciją.
Iki šiol DI dažnai buvo matomas kaip efektyvumo įrankis: greitesnis aptarnavimas, pigesnis turinys, automatizuota analizė. Tačiau DI aktas keičia požiūrį – svarbu ne tik ką technologija daro, bet ir kaip ji valdoma. Įmonėms reikės žinoti, kokias DI sistemas jos naudoja, kokiais tikslais, kas už jas atsakingas ir kokios rizikos kyla. DI tampa ne tik IT ar inovacijų, bet ir atitikties, rizikų valdymo bei reputacijos klausimu. Praktiškai tai reiškia DI sprendimų inventorizaciją, jų paskirties įsivertinimą, vidaus taisykles, atsakomybių paskirstymą, dokumentavimą ir darbuotojų mokymus.
„Dažna klaida – manyti, kad rizika yra tik technologijoje. Iš tiesų problemos dažnai kyla dėl procesų: neaišku, kas leidžia naudoti DI, kokie duomenys keliami, kaip tikrinami rezultatai ir kas prisiima atsakomybę“, – pabrėžia teisininkė Brigida Bacienė.
Aukštos rizikos DI reikalavimai atidėti, bet pasirengti reikia dabar
Nors nuo 2026 m. rugpjūčio 2 d. įsigalioja reikšminga DI akto dalis, ne visi reikalavimai taikomi iš karto. Dalis aukštos rizikos DI sistemų reguliavimo atidėta – planuojama, kad didžioji dalis reikalavimų įsigalios nuo 2027 m. gruodžio 2 d., o kai kurie – dar vėliau. Tačiau tai neturėtų būti priežastis atidėti pasirengimo. Skaidrumo ir bendrieji reikalavimai jau aktualūs, o DI akto įgyvendinimas nėra vieno dokumento ar vienos savaitės darbas. Ypač tai svarbu įmonėms, kurios DI naudoja atrankos, darbuotojų vertinimo, klientų segmentavimo, reklamos personalizavimo ar sprendimų automatizavim srityse, kur DI gali tiesiogiai paveikti žmonių teises ir galimybes.
Tai ką dabar turi padaryti verslas?
Anot teisininkės Brigidos Bacienė, pirmas žingsnis yra paprastas, bet esminis: suprasti, kur organizacijoje jau naudojamas DI. Jis gali būti integruotas į klientų aptarnavimo sistemas, rinkodaros įrankius, dokumentų analizę, atrankas ar net kasdienes programėles.
Antra, būtina įsivertinti, kokie reikalavimai taikomi konkrečiam naudojimo atvejui: ar reikia informuoti vartotoją, ar turinys turi būti žymimas, ar naudojami jautrūs duomenys, ar sistema patenka į aukštos rizikos kategoriją.
Trečia, vidaus taisyklės. Reikia aiškiai apibrėžti, kas gali naudoti DI, kokiais tikslais, kokių duomenų negalima kelti, kaip tikrinami rezultatai ir kas atsako už galutinį sprendimą.
DI valdymas turėtų būti integruotas į bendrą atitikties sistemą kartu su BDAR, kibernetiniu saugumu ir komercinių paslapčių apsauga.
„2026 m. rugpjūčio 2-oji nėra galutinis DI akto etapas, bet aiškus lūžis. DI naudojimas organizacijose tampa ne tik technologine galimybe, bet ir teisine atsakomybe. Tai reiškia, kad klausimo „ar naudojame DI?“ nebepakanka. Svarbiau – kur jį naudojame, kas už tai atsako, ar informuojame žmones, ar turime taisykles ir ar galime pagrįsti sprendimus. Dirbtinis intelektas išlieka didžiulė galimybė verslui. Tačiau nuo šiol ji turi būti valdoma ne tik efektyviai, bet ir skaidriai, atsakingai bei teisėtai“, – primena duomenų apsaugos ekspertė.
About the Author
