Naujas Vilniaus universiteto (VU), Lietuvos istorijos instituto ir tarptautinių partnerių tyrimas paskelbtas Kembridžo universiteto leidyklos leidžiamame viename prestižiškiausių tarptautinių recenzuojamų archeologijos mokslo žurnalų„Antiquity“, pateikė pirmuosius tiesioginius mokslinius įrodymus, kad į besiformuojantį viduramžių Vilnių XIII a atvykdavo migrantų iš tolimų regionų. Tyrėjai nustatė, kad dalis pirmųjų Vilniuje palaidotų krikščionių greičiausiai buvo kilę iš Kijevo-Rusios, kurios šiandien priklauso Ukrainai ir pietų Lenkijai.
Šias išvadas mokslininkai padarė ištyrę XIII–XIV amžiaus žmonių palaikus, rastus istorinėse Vilniaus rusėnų kvartalo (lot.Civitas Ruthenica)kapinėse, Bokšto gatvėje. Analizuodami dantyse ir kauluose išlikusius anglies, azoto, deguonies ir stroncio izotopus, tyrėjai galėjo nustatyti ne tik žmonių mitybos ypatumus, bet ir įvertinti, iš kur jie galėjo būti kilę.
Tyrimas suteikia naujų žinių apie ankstyvąją Vilniaus istoriją ir rodo, kad miestas nuo pat savo formavimosi pradžios buvo daugiakultūris ir daugiakonfesinis – jame gyveno ir iš tolimiausių kraštų atvykę žmonės, su kuriais tikėtina plito ir krikščionybė į Lietuvą.
Iš 15 ištirtų asmenų palaikų matome kad vyrai buvo ypač mobilūs ir tikėtina ne vietiniai. Ypač išsiskyrė iš kitų vienas jaunas vyras (311 kapas). Cheminiai pėdsakai jo dantyse parodė, kad vaikystę jis praleido šiltesniame pietiniame regione. Jo mitybos racione buvo soros – augalas, kuris viduramžiais buvo paplitęs rytiniuose bei pietiniuose kraštuose, bet buvo beveik išnykę Lietuvoje, dėl prasidėjusio atšalimo.
Taip pat vaikystėje šis vyras valgė daug gyvulinės kilmės baltimų, tai yra pieno produktų, mėsos ir žuvies. Tačiau vėliau jo mityba pasikeitė ir tapo panaši į vietinių Vilniaus gyventojų, o tai rodo, kad paauglystėje jis persikėlė į Vilnių ir įsiliejo į vietos stačiatikių bendruomenę. Papildomai tirti kapo 311 dantų emalės stroncio bei deguonies izotopai, kurie atspindi vaikystėje vartotą maistą bei gertą vandenį nuolatinių dantų formavimosi metu, kardinaliai išsiskyrė iš didžiosios daugumos kapinyne palaidotų žmonių emalės izotopų ir sutampa su signalu būdingu regionams į pietus nuo Lietuvos. Toks pat izotopinis signalas, buvo užfiksuotas Ostrivo XI-XII a kapinyno netoli Kievo, žmonių dantų emalio tyrimuose. Tyrėjai mano, kad vyras iš kapo 311 galėjo būti kilęs iš buvusios Kijevo Rusios teritorijų – galbūt dabartinės Ukrainos arba pietų Lenkijos.
Vienas iš Bokšto gatvės kapinių tyrimų vadovų, Lietuvos istorijos instituto mokslininkas dr. Rytis Jonaitis teigia, kad archeologai jau anksčiau buvo numanę apie migrantų iš rusėnų žemių buvimą miesto bendruomenėje. Tačiau izotopų duomenys dabar tai patvirtina – bent dalis čia palaidotų žmonių tikrai buvo atvykę iš tolimų, už Lietuvos ribų esančių regionų.
Tyrimas taip pat atskleidė, kad dauguma kapinėse palaidotų moterų buvo vietinės kilmės, iš Vilniaus regiono. Tai leidžia manyti, kad tuometinę vilniečių bendruomenę formavo migracija ir mišrios santuokos. Tikėtina, kad kartu su iš ortodoksų žemių atvykusiais vyrais į kraštą atėjo ir krikščionybė, kurią perėmė vietinės moterys.
Bokšto gatvės kapinės yra viena didžiausių žinomų viduramžių krikščionių laidojimo vietų pagoniškoje Lietuvoje. XIII–XIV amžiais Lietuva dar buvo oficialiai pagoniška, tačiau šiose kapinėse palaidoti žmonės laikėsi stačiatikių krikščionių laidojimo tradicijų.
Jose rasti archeologiniai radiniai – bizantiško stiliaus papuošalai, kryželiai, karoliai ir importuotos įkapės – jau seniai rodė ryšius su rusėnų ir bizantiškuoju pasauliu. Nauji izotopų tyrimai dabar tai patvirtina ir biologiniais duomenimis, kad migracija prisidėjo prie ankstyviausių Vilniaus krikščionių bendruomenių formavimosi.
Šio mokslinio tyrimo pagrindinė autorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė teigia, kad žmonių palaikų tyrimai leidžia suprasti jų migracijas, mitybą ir socialinius ryšius daug tiksliau, nei vien archeologiniai radiniai. „Sujungus antropologiją, archeologiją ir izotopinius tyrimus iš skirtingų žmogaus audinių, kurie formuojasi skirtingais žmogaus gyvenimo laikotarpiais, pirmą kartą galime tiesiogiai identifikuoti asmenis, kurie keitė savo mitybą ir gyvenimo vietą bei migravo į viduramžių Vilnių miesto formavimosi laikotarpiu. Šis tyrimas rodo, kad Vilnius nuo pat savo istorijos pradžios buvo labai įvairus – atitinkantis etniškai dinamiško ir augančio kultūrinio bei ekonominio centro kriterijus.“
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, ilgalaikių archeologinių tyrimų Bokšto gatvės kapinėse viena iš vadovių dr. Irma Kaplūnaitė pabrėžia, kad archeologija ir chemija viena kitą papildo ypač gerai. „Kapų radiniai, laidojimo papročiai ir izotopų analizė kartu leidžia ne tik nustatyti žmonių kilmę, bet ir suprasti, kaip jie įsiliejo į viduramžių Vilniaus visuomenę, kas buvo vietiniai, o kas ne ir kaip vyko daugiakultūrinio ir daugiakonfesinio miesto formavimosi procesai“.
Tyrimas kelia ir platesnių klausimų apie migraciją viduramžių Europoje. Pasak mokslininkų, žmonės į Vilnių galėjo atvykti dėl įvairių priežasčių: politinių ryšių tarp Lietuvos ir Rusios žemių, prekybos galimybių, religinių motyvų ar gyventojų persikėlimo, kurį galėjo paskatinti XIV amžiaus viduryje didelę Europos dalį nusiaubusi Juodosios mirties (maro) pandemija. VU Medicinos fakulteto profesorius Rimantas Jankauskas pabrėžia, kad „šiaurinės Europos teritorijos, buvo savotiškas prieglobstis tankiai apgyvendintų Pietų Europos regionų gyventojams, kuriuose pandemijos plito ypač sparčiai. Bėgdami nuo epidemijų protrūkio ir ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, žmonės kėlėsi į šiaurę, o Vilnius ilgainiui tapo traukos centru įvairioms tautoms. Šie atradimai yra svarbūs siekiant geriau suprasti ankstyvąją Vilniaus istoriją. Jie dar kartą patvirtina, kad viduramžių miestai buvo dinamiškos ir įvairios erdvės, kurias formavo žmonių mobilumas, skirtingų kultūrų sąveika ir gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.
Tyrimą atliko Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto mokslininkai bendradarbiaudami su Briuselio laisvuoju universitetu.
Tyrimą finansavo Europos mokslinių tyrimų taryba (ERC) per MILWAYS ERC grantas ir Lietuvos mokslo taryba (projekto Nr. S‑MIP‑23‑59).
About the Author
