Sporto trenerio darbas neretai vis dar suprantamas gana siaurai – kaip veikla, kurioje svarbiausia rūpintis kliento fizine forma, sudaryti jam treniruočių bei mitybos planus. Visgi realybėje to nepakanka: šiandien treneris dirba ne tik su žmogaus kūnu, bet ir su jo motyvacija, abejonėmis, baimėmis, emociniais iššūkiais bei įpročiais, o tai reikalauja kur kas platesnių žinių, kompetencijų ir pasirengimo.
Būtent todėl, pasak sporto trenerio, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos sporto studijų absolvento Tomo Paulausko, šioje profesijoje aukštasis išsilavinimas svarbus ne kaip formalumas, o kaip būtinas pagrindas, padedantis suvokti žmogų plačiau nei tik jo fizinė forma.
Studijos, kurios padėjo suprasti, ko nesinori
Baigus mokyklą, pirmasis T. Paulausko profesinis pasirinkimas buvo veterinarinės medicinos studijos. Tokį sprendimą lėmė meilė biologijai, taip pat biologijos mokytojos autoritetas ir jos paskata rinktis kelią, susijusį su sveikatos sritimi. Vis dėlto studijų metu tapo akivaizdu, kad ši profesija jam nėra artima.
„Trečiame kurse supratau, kad tai – ne mano kelias. Veterinarijos studijas pabaigiau, tačiau tuo pat metu pradėjau ieškoti veiklos, kuri labiau atitiktų mano interesus. Kadangi sportas nuo pat mažumės buvo svarbi mano gyvenimo dalis, ilgus metus lankiau įvairius sporto būrelius, Lietuvos sporto akademijoje baigiau trenerių kursus ir gavau sporto trenerio licenciją – šis žingsnis tapo lemiamu profesiniu pasirinkimu“, – pasakoja pašnekovas.
Po baigtų kursų pradėjęs dirbti treneriu, T. Paulauskas gana greitai susidūrė su realybe, kuri skyrėsi nuo teorinių lūkesčių.
„Dirbdamas supratau, kad tai nėra darbas tik apie išvaizdą ir fizinį kūną – reikia suprasti ir žmogaus emocijas. Klientai ateina su skirtingais lūkesčiais, skirtingais tikslais ir motyvacija, kartais – ir su įvairiomis vidinėmis įtampomis, kurios tiesiogiai veikia darbą sporto salėje bei rezultatą. Būtent šios patirtys paskatino mane rinktis sporto studijas Vytauto Didžiojo universitete – ne kaip formalų žingsnį, o kaip būdą geriau suprasti žmones bei savo darbą“, – prisipažįsta Tomas.
Universitetas leidžia pamatyti visą procesą
Studijos, anot pašnekovo, iš esmės pakeitė požiūrį į trenerio profesiją.
„Treneris turi būti ne tik tas, kuris parodo pratimą, – akcentuoja jis. – Treneris turi mokėti išklausyti, suprasti žmogaus emocijas, tinkamai į jas reaguoti. Kartais žmogui sporte yra sunku ne fiziškai, o emociškai – ir tu turi būti šalia tame procese“.
Žmonių tikslai, susiję su sportu, labai skiriasi: vieniems svarbiausias yra sportiškai atrodantis kūnas, kiti labiau orientuojasi į sveikatą ar gerą psichologinę savijautą.
„Tai natūraliai formuoja ir skirtingus pasirinkimus. Skirtingi klientai atranda sau tinkamus trenerius“, – sako T. Paulauskas, pasidžiaugdamas, kad sportas vis dažniau suvokiamas kaip ilgalaikė investicija į gerą savijautą, o ne tik būdas pasiekti trumpalaikių tikslų.
Patirtys už sporto salės ribų
Svarbią vietą T. Paulausko gyvenime užima ir veiklos už sporto salės ribų. Viena jų – žiemos maudynės eketėje, kurios prasidėjo sudėtingu jo gyvenime laikotarpiu kaip savotiška terapija, būdas padėti sau.
Tomas pamena, kad, kai pirmą kartą įlipo į ledinį vandenį, tai buvo itin stiprus patyrimas – ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Atsirado didžiulis energijos antplūdis, pasitikėjimas savimi, tai tapo galimybe emociškai grįžti į save. Maudynės lediniame vandenyje padeda nusiraminti, „nusinulinti“, išmokti valdyti emocijas.
„Kai esi lediniame vandenyje, nebegali galvoti apie nieką kitą – lieki tik su savimi ir savo potyriais. Jei nori suvaldyti kvėpavimą ir nepanikuoti, turi būti sąmoningas, susitelkęs. Tai labai aiškiai parodo, kaip reaguoji į stresą ir diskomfortą. Sporte vyksta labai panašūs procesai: žmogus susiduria su nepatogumu, abejonėmis, vidiniu pasipriešinimu. Ir būtent tada, kai sunku ir nepatogu, dažniausiai ir prasideda tikrasis pokytis“, – pasakoja Tomas.
Ne mažiau reikšminga ir jo patirtis tarnaujant Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Tarnyba, anot T. Paulausko, padėjo iš esmės kitaip pažvelgti į discipliną, struktūrą ir atsakomybę.
„Kariuomenėje daug kas vyksta ne taip, kaip nori, o taip, kaip reikia. Iš pradžių tos taisyklės, komandos ir reikalavimai kelia pasipriešinimą, bet vėliau supranti, kad būtent tokia struktūra leidžia veikti efektyviai, – tikina pašnekovas. – Ten išmokau planuoti, tinkamai pasiruošti, vertinti savo veiksmus, priimti grįžtamąjį ryšį. Tai dabar taikau treniruotėse – tiek planuodamas procesą, tiek analizuodamas rezultatus kartu su klientu“.
Kariuomenė, kaip ir sportas ar maudynės šaltame vandenyje, išmokė veikti diskomforto sąlygomis. Visos šios patirtys – apie gebėjimą būti nepatogume ir nepamesti savęs. Tai labai svarbu ne tik sporte, bet ir apskritai daugumoje situacijų kasdieniame gyvenime.
Paklaustas, nuo ko pradėti žmogui, vis nerandančiam laiko sportui, T. Paulauskas išskiria paprastą principą – judėjimas turi tapti prioritetu.
„Judėjimas yra pagrindas, nuo kurio atsiranda ir visi kiti pokyčiai. Daugeliu atvejų problema nėra laiko trūkumas, o įpročių nebuvimas. Būtina pradėti nuo visiškai mažų, minimalių tikslų, kuriuos įgyvendinti nereiks didelių pastangų. Net ir nedideli, bet nuoseklūs sprendimai ilgainiui keičia požiūrį į sportą“, – neabejoja jis.
About the Author
