Radijo žurnalistė Rima Žilinskaitė ne tik rengia ir skaito žinias, bet yra ir sociologijos mokslų daktarė, neseniai Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete apsigynusi daktaro disertaciją apie socialinių tinklų erai būdingą žinių gamybos ir vartojimo susiliejimą (prosumpciją) bei sklaidą.
Pasak jos, skaitmeninių technologijų naudojimas sukuria naujas socialumo formas – veikia mūsų tarpusavio sąveikas ir santykius. Be to, kiekvienu savo judesiu skaitmeninėje erdvėje, besinaudodami išmaniaisiais telefonais, laikrodžiais, apyrankėmis, navigacija ir pan., „prigaminame“ duomenų, kurie tiems, kas juos apdoroja, gali labai daug pasakyti apie mus.
Pokalbis su dr. R. Žilinskaite – apie tai, ar technologijų dominavimas nenuves mūsų į fantastiniuose filmuose piešiamą distopinę ateitį ir apie tai, koks pasaulis matomas per „sociologijos akinius“.
Kokią ateitį piešia sociologai, turint minty technologijų tobulėjimą? Pavyzdžiui, fantastiniuose filmuose dominuoja pasaulio pabaigos (angl. doomsday) scenarijai, tvirtinantys, kad ilgainiui būsime pavergti robotų.
Holivudo scenarijuose tai nestebina, juk būtent dramos ir reikia. Tačiau su prognozėmis labai sudėtinga. Manau, kad praktiškai neįmanoma tiksliai pasakyti, kaip konkrečiai žmonės ateityje panaudos vieną ar kitą technologiją ir kokia kryptimi jos išsivystys. Technologijos dažniausiai yra kuriamos konkrečiai sričiai ir konkrečiai užduočiai atlikti. Bet filmai yra geras pavyzdys, kad mes net ir fantastinius scenarijus dažniausiai kuriame to, ką žinome ir suprantame, pagrindu.
Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje pasirodžiusiame „Terminatoriuje“ matome kyborgus, fizines technologijas, kūno dalis ir pan. (beje, įdomu stebėti, kaip akademinėje srityje kinta sąvokų vartosena – skaitmeninis (angl. digital) daugelyje sričių pakeitė anksčiau gerokai labiau paplitusį kibernetinį (angl. cyber)). Apie 2000-uosius pasirodo „Matrica“, kur matome, kaip iš fizinio robotiškumo pereinama į informacinį mąstymo lygmenį. 2022 m. filmas „Viskas iškart ir visur“ jau paliečia daugybines visatas (angl. multiverse) ir tam tikra prasme išskaidytos tapatybės klausimą. Mūsų fantazija remiasi esama technologija, netgi kai mes projektuojame ateitį. Lygiai taip pat galima prisiminti, pavyzdžiui, Aldouso Huxley XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pasirodžiusį romaną „Puikus naujas pasaulis“, kuriame irgi matome, kad ano laikotarpio distopinė ateitis pastatyta ant jo technologinės dabarties.
Kaip jūs matote pasaulį per savo sociologinius akinius, atsiremdama ir į žurnalistinę patirtį?
Tikriausiai turite omeny – skaitmeninių technologijų kontekste. Kaip žurnalistė, žinoma, pirmiausia žvelgi per informaciją. Žurnalistams svarbi dezinformacijos problema, skaitmeninių įrankių sudaromos naujos galimybės manipuliuoti informacija, kurti įtikinamai atrodančią netikrą informaciją ir pan. Tuomet atrodytų, kad vieni svarbiausių yra skaitmeninio raštingumo, medijų raštingumo, reguliavimo klausimai.
Vis dėlto kaip sociologė atsižvelgiu į platesnį kontekstą, socioekomines laikmečio ir konkrečių visuomenės grupių sąlygas, greitėjančio laiko iššūkius ir informacijos pertekliaus sukeliamą nuovargį. Ir čia iškart prisimenu savo mėgstamą sociologą Georgą Simmelį, kuris dar XX a. pradžioje subtiliai užčiuopė savo – modernios – visuomenės išgyvenamas sparčių technologinių pokyčių socialines ir mentalines pasekmes. G. Simmelis, be kita ko, rašė apie modernaus pasaulio žmogaus patiriamą atbukimą, abejingumą daiktų ir kitų žmonių skirtumams, niuansams, subtilioms detalėms, nes protas nebepajėgia į kiekvieną vis įvairėjančios aplinkos elementą reaguoti su atskiru dėmesiu. Man atrodo, kad savo laikmečiu, su gerokai spartesne technologine raida ir naujo masiškumo lygio komunikacija, mes tą išgyvename keleriopai stipriau. Šiuo požiūriu G. Simmelio didmiestis, pavaizduotas jo esė „Didmiesčiai ir dvasinis gyvenimas“, yra labai graži skaitmeninės erdvės analogija.
Domitės sritimi, kuri vadinama skaitmenine sociologija. Kas tai?
Sociologijoje yra daug krypčių: jei pažvelgsime į Tarptautinę sociologijos asociaciją, joje rasime netoli pusės šimto teminių grupių, į kurias buriasi sociologai. Šiame kontekste skaitmeninė sociologija yra, kaip vadinu, transkryptis: ji persmelkia, susipina su visomis kitomis sociologijomis, nes nesusitelkia į vieną tematiką. Kuo ji pasižymi? Viena vertus, tai yra bandymas suprasti, nagrinėti, rinkti, analizuoti ir naudoti specifiškai skaitmeninėje erdvėje arba iš skaitmeninių technologijų naudojimo besirandančius duomenis, kurie leidžia suprasti tam tikrus dalykus apie mūsų tarpusavio sąveikas ir santykius. Tokių duomenų mes „prigaminame“ kiekvienu judesiu skaitmeninėje erdvėje, besinaudodami įvairiausiais prietaisais (išmaniaisiais telefonais, laikrodžiais, apyrankėmis, navigacijos įrenginiais ir pan.) ar būdami erdvėse, kuriose tokios technologijos naudojamos.
Kita vertus – kas man pačiai atrodo gerokai svarbiau – tai yra šių technologijų vystymo ir naudojimo kontekste besirandančios naujos socialumo formos. Kaip kinta mūsų tarpasmeniniai santykiai ir randasi naujos jų formos, kolektyviškumą (angl. collectivity) keičia junglumas (angl. connectivity), kuriasi naujos ekonominių santykių formos ir kinta darbo samprata ar mūsų pačių savęs supratimas, socialinių tinklų platformoms nuolat grąžinant mums mūsų pačių skaitmeninius atspindžius. Tai gana nauja, besirandanti ir labai dinamiška sociologijos kryptis, kas reiškia ir tam tikrą neapibrėžtumą, neužtikrintumą, bet ir galimybę skleistis kūrybiškumui, peržiūrint ir įdarbinant jau mūsų turimus gerai patikrintus sociologinius įrankius ir teorijas, taip pat ir plėtojant naujas prieigas.
Jūs esate ir dėstytoja. Žinau, kad VU Filosofijos fakultete studijuojantiems sociologams paskaitų metu duodate užduotis pasižiūrėti, kaip internete naudojami jų asmeniniai duomenys. Ar studentai, atlikę šį tyrimą, pasako, kad nuo šiol peržiūrės savo veiklas internete, kad kuo mažiau duomenų apie juos būtų surinkta?
Su studentais mes žiūrime, kokius duomenis apie juos renka konkrečiai socialiniai tinklai. Pagal Europoje galiojantį reguliavimą socialinių tinklų platformos privalo vartotojams, jiems paprašius, pateikti tokią informaciją. Bet studentai juk yra labai skirtingi: vieni labiau techniškai įgudę ir jiems šie duomenys jokios nuostabos nesukelia, kiti gal kiek nustemba pamatę, kiek daug apie juos galima suprasti vien iš naudojamo įrenginio parametrų ar, atrodytų, atsitiktinių judesių socialiniame tinkle. Tačiau dar nė karto neteko išgirsti, kad sužinojęs apie duomenų rinkimą kas nors nebenaudos platformų ar įrenginių. Tą patvirtina ir sociologų tyrimai.
Vyraujanti nuostata dažniausiai yra abejingumas – „Nieko tokio aš ten nedarau“ ir „Ką gi iš mano vieno duomenų galima nuspręsti?“. Ir išties, dažniausiai vertingas yra akumuliuotas didelis duomenų kiekis. O žmonės turbūt jaučia, kad kasdienėje veikloje vertė ir nauda, kurią gauna – galimybė bendrauti su kitais žmonėmis, pramoga – yra didesnės negu patiriamas nuostolis dėl to, kad mūsų duomenimis pasinaudojama ekonominei vertei kurti. Aš pati apie skaitmeninėje erdvėje besirangančius duomenis mėgstu galvoti kaip apie gamtinius išteklius – gal ir ne pati tiksliausia analogija, bet gana suprantama. Pavyzdžiui, jei kažkas pasiimtų sau plotelį jūros ar upės vien dėl to, kad pirmas taip sugalvojo, mes turbūt pasipiktintume ar bent tikėtumėmės, jog mums kaip visuomenei už tai bus kompensuota – mokesčiais ar kitaip. Bet tai jau platesnis reguliavimo klausimas. Gana natūralu, kad žmonės savo kasdienybėje apie tai negalvoja, nes skaitmeninių technologijų naudojimas yra tapęs rutinos dalimi. Sociologinės studijos leidžia stabtelėti ir detaliau patyrinėti tokias rutinas ir praktikas.
Sociologija atsirado XIX amžiuje kaip akademinio pasaulio atsakas modernumui. Ar iki šiol sociologija išlaiko šį tikslą?
Sociologija visada yra bandymas suprasti visuomenę, kurioje mes gyvename. Taip susiklostė, kad ji kaip mokslas radosi ir steigėsi XIX amžiuje būtent kaip pastanga suprasti to meto visuomenę, jos ypatybes ir joje vykstančius pokyčius. Šiandienos pasaulyje sociologija ir toliau atlieka tą pačią funkciją, tik pasikeitė tai, kaip mes įvardijame visuomenę ir laikmetį, kuriuo gyvename – vėlyvoji modernybė, postindustrinė, informacijos ar skaitmeninė visuomenė. Kad ir kuriuos šiuolaikinės visuomenės ypatumus akcentuotume, kad ir ką laikytume jos pamatu, sociologijos tikslas vis tiek yra suprasti tos visuomenės veikimą, pamatinius principus, sudedamuosius elementus, žmonių sąveikas, grupių dinamiką ir panašiai.
Kaip jūs pati atradote sociologiją? Į šią sritį atėjote iš žurnalistikos, o jauniems žmonėms sociologija dažnai yra tiesiog „didelis klaustukas“ studijų pasirinkimo kelyje.
Ir man buvo klaustukas – baigdama mokyklą aš taip pat nelabai žinojau, kas yra sociologija. Po žurnalistikos studijų, jau kelerius metus padirbėjus žiniasklaidoje, turbūt ėmė norėtis gylio, bandant suprasti, kaip ir kodėl būtent taip veikia mūsų visuomenė, ta aplinka, kurioje gyvename. Pasisekė, kad šalia buvo žmonių, pastūmėjusių atrasti sociologiją. Magistrantūros studijos išties atvėrė gilų ir turiningą sociologijos pasaulį, kai užsidedi sociologinius akinius ir nebegali matyti kitaip. Sociologija, palyginus su kitais mokslais ir studijų kryptimis, yra labai turtinga ir palanki tuo požiūriu, kad suteikia aibę sričių ir temų, į kurias galima gilintis. Mes kiekvienas turbūt turime polinkį į kažką, ir čia atsiveria erdvė tą savo „kažką“ atrasti, mat sociologija suteikia įrankių ir gebėjimų gilintis į pačias įvairiausias temas – nuo ekonomikos, technologijų, migracijos iki mūsų fizinės aplinkos, miestų, meilės, tapatybės klausimų. Be to, sociologijos studijos leidžia kitaip pažvelgti į tai, ką laikome savaime suprantama – kaip ši „savaime suprantamybė“ priklauso nuo vietos, aplinkos, laiko, kuriuo gyvename, santykių, kuriuos palaikome. Imame suprasti, kaip randasi ir įsigali tai, kas konkrečiose visuomenėse ar jos grupėse laikoma normalumu. Keičiasi ir paties santykis su savimi ir savo aplinka.
About the Author
