Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos tęsia slaugytojų istorijų ciklą – atvirų pasakojimų seriją apie žmones, kurių profesinis pašaukimas kasdien atsiskleidžia šalia pacientų lovų, procedūrų kabinetuose, operacinėse, reanimacijos ir reabilitacijos skyriuose. Tai pasakojimai apie specialistus, kurie ne tik teikia sveikatos priežiūros paslaugas, bet ir tampa svarbia atrama pacientams bei jų artimiesiems sudėtingiausiais gyvenimo momentais. Šiose istorijose atsiskleidžia slaugytojų profesijos įvairovė, atsakomybė, nuolatinis mokymasis, emociniai iššūkiai ir kasdieniai atradimai. Kartu tai galimybė pažvelgti į slaugą iš arčiau – pamatyti žmones, kurie savo darbu kuria pasitikėjimą, žmogišką ryšį ir palaikymą ne tik pacientams, bet ir kolegoms, prisidėdami prie visos gydymo komandos sėkmės.
Šį kartą kviečiame susipažinti su slaugytoja Oksana Misiūniene, kurios daugiau nei tris dešimtmečius trunkanti profesinė kelionė atskleidžia, kaip atsitiktinai pasirinkta specialybė gali tapti gyvenimo pašaukimu, o nuolatinis noras mokytis ir padėti žmonėms – neblėstančia profesine motyvacija.
Kodėl slaugytoja?
Oksana Misiūnienė slaugytoja dirba jau 33 metus. Nors šiandien ji apie savo profesiją kalba su didele pagarba, pati pripažįsta – į slaugą atėjo tarsi netikėtai.
„Vaikystėje žinojau, kad noriu dirbti ligoninėje, su pacientais. Mane traukė „karštos“ vietos – reanimacija arba operacinė. Tik tada dar nežinojau, kad būsiu ne gydytoja, o slaugytoja“, – pasakoja ji.
Į Vilniaus universitetą Oksana Misiūnienė įstojo ne iš pirmo karto, laukdama šių studijų pradėjo mokytis medicinos mokykloje ir dirbti slaugytoja. Būtent tada suprato atradusi savo kelią: „Labai greitai atsakiau sau į klausimą, ar nesigailiu pasirinkusi slaugą. Nežinau, kokia būčiau gydytoja, bet slaugytoja esu visa širdimi. Kai atsikeli į darbą su noru ir tau jis teikia malonumą – tai ir yra atsakymas.“
Slaugytoja su aukštuoju išsilavinimu
O. Misiūnienė baigė universitetines slaugos studijas, vėliau tęsė mokslus ir magistrantūroje. Ji sako, kad žmonėms dar vis sunku suprasti, kodėl slaugytojai reikalingas aukštasis išsilavinimas: „Dažnai nustemba išgirdę, kad baigei universitetą ir esi slaugytoja. Tada prasideda klausimai – kam to reikia?“
Pasak jos, universitetinės studijos suteikia daug platesnį ir gilesnį supratimą apie pacientą, gydymą, komandinį darbą bei atsakomybę. Tačiau svarbiausia – jos ugdo nuolatinį poreikį mokytis.
„Man nuo pirmų darbo metų patiko dirbti su studentais ir praktikantais. Kai kažką aiškini kitam, pats turi labai gerai žinoti. Tai skatina domėtis, skaityti naujausią literatūrą, neleidžia sustoti“, – dar ir apie šią savo veiklą – dėstytojos darbą – pasakoja slaugytoja Oksana.
Kalbėdama apie slaugos studijas, slaugytoja Oksana sako niekada netikėjusi mintimi, kad medicinoje galima „viską žinoti“: „Žmogus, kuris sako, kad jau viską moka, pats sau nusibrėžia ribą. Slaugoje taip nebūna.“
Ne mažiau svarbi slaugytojos Oksanos profesinio kelio dalis – darbas su būsimais slaugytojais. Jau daugelį metų ji dalijasi sukaupta patirtimi su studentais ir praktikantais, o dėstymą vadina abipusio augimo procesu. Pasak jos, aiškindamas kitiems turi būti gerai pasirengęs pats, todėl darbas su studentais tampa puikia paskata nuolat mokytis ir domėtis naujovėmis: „Kai matau motyvuotą studentą, kuris nori suprasti daugiau, tai tampa įkvėpimu ir man pačiai“, – sako O. Misiūnienė.
Slaugytojas – svarbi komandos dalis
Kalbėdama apie slaugytojo vaidmenį, Oksana nori paneigti iki šiol visuomenėje vyraujantį stereotipą, kad slaugytojas yra tik gydytojo nurodymų vykdytojas: „Tai pasenęs mitas. Slaugytojas yra vienas iš svarbiausių komandos narių.“ Pasak jos, būtent slaugytojas dažniausiai su pacientu praleidžia daugiausia laiko, todėl geriausiai pastebi ne tik fizinės sveikatos pokyčius, bet ir emocinę žmogaus būseną, nuotaiką, baimes. „Kartais net asmeninė informacija apie pacientą tampa labai svarbi. Žinodamas jo charakterį, įpročius, santykius su artimaisiais gali geriau suprasti, kaip žmogų motyvuoti, padrąsinti ar padėti jam sveikti.“
Išbandė daugybę sričių: kas sunkiausia?
Per daugiau nei tris dešimtmečius slaugytoja Oksana dirbo įvairiuose skyriuose: reanimacijos ir intensyviosios terapijos, dirbo su vaikais ir suaugusiais, skubios pagalbos ir reabilitacijos skyriuose, taip pat yra slaugiusi pacientus namuose.
Jos darbo vieta visus 33 metus – reanimacijos skyriuose. Tačiau būtent darbas su sunkiausiais pacientais atvedė ir prie profesinio perdegimo: „Buvo momentas, kai nebenorėjau eiti į ligoninę. Kojos tiesiog nenešė.“ Moteris atvirai pripažįsta, kad didžiulį nuovargį sukėlė ne tik emocinis krūvis, bet ir milžiniškas fizinis darbas bei nuolatinis noras viską padaryti kuo geriau.
„Dažnai patys save įtraukiame į tą perdegimą. Kol esi jaunas, atrodo, kad jėgų užteks viskam. Bet ateina laikas, kai supranti – jei nemokėsi sustoti ir pasirūpinti savimi, ilgai neištempsi“, – apie vieną svarbiausių profesinių pamokų kalba O. Misiūnienė.
Ko slaugytoja mokosi iš pacientų?
Oksana sako, kad būtent pacientai ją išmokė kitaip žiūrėti į gyvenimą: „Kai gyveni savo problemomis, jos atrodo didžiausios pasaulyje. Bet kai išgirsti pacientų istorijas, supranti, kiek daug turi ir kaip dažnai pamirštame tai įvertinti.“
Ypač ją jaudina pacientų atkaklumas reabilitacijos metu po sunkių operacijų, insultų ar traumų, kai kiekvienas žingsnis tampa milžinišku pasiekimu. „Kai matau žmogų, kuris po insulto mokosi pirmųjų žingsnių, suprantu, kad tai tikras žygdarbis. Tokiais momentais sustoji ir pagalvoji – kiek daug žmogus gali padaryti, koks jis stiprus ir kiek daug dalykų gyvenime išsprendžiama“, – sako slaugytoja Oksana. Ji įsitikinusi, kad pozityvumas tiesiogiai padeda žmogui sveikti.
Ryšys su pacientu – gydymo dalis
Pasak slaugytojos Oksanos, ryšys su pacientu prasideda nuo labai paprastų dalykų – nuo pasisveikinimo, šypsenos ar nuoširdaus klausimo, kaip žmogus jaučiasi. „Net mažas komplimentas ar paprastas dėmesys žmogui leidžia suprasti, kad jis tau rūpi“, – nesudėtingus, bet ypač svarbius slaugytojo darbo momentus vardija slaugytoja.
Ji stengiasi prisistatyti pacientams, susipažinti, pastebėti jų emocinę būseną. Oksana sako, kad atvirumas padeda žmogui jaustis saugiau: „Kai žmogus atsiveria, gali geriau suprasti jo poreikius. O tada daug lengviau padėti.“ Vis dėlto ji pripažįsta – ne visi pacientai nori kalbėtis. „Kartais trukdo ligos sunkumas, kartais žmogaus charakteris. Bet net ir tada svarbu parodyti pagarbą pacientui bei dėmesį“, – apie ne visada atsiveriančius pacientus pasakoja slaugytoja.
Atsipalaidavimas – būtinybė, o ne prabanga
Po ilgų metų ligoninėje slaugytoja Oksana sako pagaliau supratusi, kad norint padėti kitiems pirmiausia reikia pasirūpinti savimi. „Tik prieš kelerius metus pradėjau savęs klausti – o ko noriu aš pati?“ Didžiausiu atradimu jai tapo gamta ir visiškai nauja veikla – nuosavas daržas. „Visą gyvenimą neturėjau nė lysvės. O dabar pirmą kartą gyvenime nusipirkau šiltnamį, – Oksana juokiasi, kad daržo darbai jai tapo savotiška terapija. – Po sunkios darbo dienos nuvažiuoju į sodybą, pabūnu tarp medžių, prie lysvių – ir grįžtu visai kitas žmogus.“
Prie ramybės prisideda ir du paaugliai vaikai, kurie, pasak Oksanos, „neleidžia sustoti ir palaiko tonusą“ bei keturkojai namų gyventojai – šuo su katinu.
Svajonė, kuri vis dar laukia
Nors slaugytoja Oksana Misiūnienė jau sukaupė didžiulę profesinę patirtį, sustoti ji neketina. Viena didžiausių jos svajonių – doktorantūros studijos: „Turbūt supyksiu ant savęs už šiuos garsiai ištartus žodžius, bet jaučiu poreikį dar gilintis ir studijuoti. Matyt, žinių man vis dar negana“, – šypsosi ji.
Ir nors šiandien jos gyvenime atsirado daugiau laiko sau, gamtai bei poilsiui, akivaizdu – slauga išlieka neatsiejama jos tapatybės dalimi: „Jeigu galėčiau sugrįžti į profesinio kelio pradžią, nė akimirkos nesudvejočiau ir vėl rinkčiausi slaugą“.
About the Author
