Kaulas sugijo, tačiau ranka vis dar neklauso, koja tinsta, o anksčiau įprasti judesiai kelia skausmą ar baimę? Po lūžio gera kontrolinė nuotrauka ne visada reiškia, kad žmogus jau grįžo į įprastą gyvenimą. Kartais net praėjus keliems mėnesiams po traumos kūnas vis dar primena, kad atsistatyti taip ir nepavyko.
Daugiau nei 300 medicinos specialistų vienijančios medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo lyderės Baltijos šalyse „Eglės“ fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas (FMR) Karolis Kulakauskas sako, kad pacientai neretai kreipiasi praėjus pusmečiui ar dar daugiau laiko po traumos – tuomet lūžis jau būna sugijęs, tačiau žmogus vis dar jaučia aiškius judėjimo ribojimus.
„Žmogus jau būna praėjęs reabilitaciją, apsilankęs konsultacijose, pasidaręs kontrolines nuotraukas. Kaulas sugijęs, bet funkcijos nėra. Dažnai taip nutinka todėl, kad reabilitacija suprantama kaip dvi savaitės procedūrų, po kurių viskas turėtų susitvarkyti savaime. Iš tikrųjų atsistatymas tęsiasi ilgiau, o svarbi jo dalis yra nuoseklus darbas namuose“, – sako gydytojas.
Kai judesys negrįžta, verta ieškoti priežasties
Kol lūžusi vieta būna imobilizuota, silpsta raumenys, mažėja sąnarių judrumas, gali formuotis kontraktūros, atsirasti nejautra ar patinimas. Dėl to žmogus gali atrodyti beveik grįžęs į įprastą ritmą, tačiau kasdienybėje vis tiek susidurti su ribojimais.
„Jeigu žmogus pajunta, kad negali normaliai užlipti laiptais, pritūpti, plaukti ar atlikti konkretaus judesio, kurį anksčiau atlikdavo be sunkumų, tai ženklas, kad funkcija nėra atkurta. Kiekvienas lūžis gali palikti pasekmių, tačiau svarbiausia, kiek jos trukdo gyventi“, – aiškina K. Kulakauskas.
Pasak jo, net ir praėjus ilgesniam laikui po traumos žmogus gali jausti buvusią lūžio vietą. Tai nebūtinai reiškia, kad yra rimta problema, tačiau jei skausmas, tinimas ar judesio ribotumas trukdo kasdieniam gyvenimui, verta pasitarti su specialistu.
Baimė pajudėti stabdo atsistatymą
Viena dažniausių priežasčių, kodėl gijimo procesas užstringa, yra baimė. Pradėjus judinti buvusią traumos vietą, ji gali būti jautresnė, šiek tiek patinti ar skaudėti. Dalis žmonių tai supranta kaip ženklą, kad judėti negalima, ir pratimus nutraukia.
„Atliekant pratimus gali būti, kad vieta šiek tiek patins ar pradės skaudėti. Tai nebūtinai reiškia, kad daroma žala. Kartais reikia skausmą valdyti vaistais, šaldyti buvusią lūžio vietą, bet svarbiausia – ne sustoti iš baimės“, – pažymi gydytojas.
Kita klaida – manyti, kad paskirtas reabilitacijos kursas yra visas gydymo procesas. Procedūros padeda sudėlioti kryptį, tačiau rezultatas labai priklauso nuo to, kaip žmogus dirba vėliau.
„Specialistas gali parodyti kryptį, sudėlioti planą, bet namų darbai yra būtini. Be jų funkcija dažnai negrįžta taip, kaip galėtų“, – sako K. Kulakauskas.
Pradėti laiku, bet nepersistengti
Kai kuriais atvejais, gydytojui leidus, dar iki aktyvios reabilitacijos galima atlikti lengvus pratimus ar taikyti priemones, padedančias mažinti raumenų nykimą.
„Jei galima, pacientai atlieka lengvus izometrinius pratimus, kai raumuo sutraukiamas be sąnario judesio, naudoja elektros stimuliaciją. Kiekviena diena nejudinant raumens reiškia praradimą, todėl svarbu bent minimaliai palaikyti aktyvumą tada, kai tai leidžiama“, – teigia gydytojas.
Tačiau skubėjimas gali būti toks pat žalingas kaip ir neveiklumas. Pasitaiko pacientų, kurie norėdami greičiau sustiprėti per anksti pradeda intensyviai sportuoti, ima svorius ar per stipriai apkrauna pažeistą vietą.
„Kartais žmogus galvoja, kad padarys daugiau, todėl atsistatys greičiau, bet taip galima sau pakenkti. Krūvis turi būti didinamas dėsningai“, – sako K. Kulakauskas.
Pagalbos verta ieškoti ir po metų
Kartais pacientai į specialistus kreipiasi pavėluotai, nes laukia siuntimų, konsultacijų, tikisi, kad būklė pagerės savaime, arba tiesiog nežino, ką daryti toliau. Pasak gydytojo, net ir praėjus keliems mėnesiams po traumos vis dar galima pagerinti būklę, tik procesas gali būti ilgesnis.
„Būna, kad žmogus po traumos ateina po pusmečio. Lūžis jau sugijęs, bet turime kontraktūrą, nejautrą, raumenų atrofiją. Su tuo tikrai tikslinga dirbti, tik rezultatai paprastai nebūna tokie greiti, kaip pradėjus laiku“, – komentuoja K. Kulakauskas.
Anot jo, galimybių pagerinti funkciją yra beveik visada, tačiau svarbu realiai vertinti lūkesčius. Po metų ar kelerių nereikia tikėtis visiško atsistatymo.
„Jeigu tikslas yra bent kiek pagerinti gyvenimo kokybę, tada prasmės tikrai yra. Net vienas procentas į sveikatą vis tiek yra į sveikatą“, – pabrėžia gydytojas.
Atsistatymą lemia ir lūžio vieta, ir požiūris
Kiek laiko reikės funkcijai atkurti, priklauso nuo daugelio veiksnių: lūžio vietos, ar jis apėmė sąnarį, ar buvo dislokacija, ar prireikė operacijos, ar žmogus turi gretutinių ligų, pavyzdžiui, osteoporozę ar diabetą. Reikšmės turi ir fizinis pasirengimas iki traumos, raumenų masė, ankstesnis aktyvumas bei motyvacija.
„Jeigu lūžis neapima sąnario, situacija dažniausiai geresnė. Sudėtingiau, kai lūžis sąnarinis, kai pažeista čiurna, stuburas ar kitos didesnę apkrovą patiriančios vietos. Labai svarbu ir tai, su kokiu požiūriu žmogus ateina. Kartais pacientas galvoja, kad reabilitacija yra žaidimas, bet pradėjęs dirbti pakeičia nuomonę“, – teigia K. Kulakauskas.
Reabilitacijos planas gali apimti kineziterapiją, judesių amplitudės atkūrimą, raumenų stiprinimą ir fizioterapines priemones. Priklausomai nuo paciento būklės, gali būti taikoma elektros stimuliacija, magnetinis laukas, lazerio terapija, smūginės bangos terapija ar kitos priemonės.
„Pagrindinė klaida – nedaryti nieko. Reabilitacija yra darbas. Jei nori atsistatyti, turi dirbti, bet dirbti teisingai: palaipsniui ir pagal planą“, – apibendrina K. Kulakauskas.
About the Author
