Net ir atostogaudamas miškininkas mišką mato kitaip. Kol vieni Zakopanės (Pietų Lenkija) apylinkėse grožėjosi Tatrų kalnų panorama, Valstybinės miškų tarnybos (VMT) Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vedėjo Gintaro Kulboko akį patraukė ne įspūdingi vaizdai, o miškų būklė. Pasak jo, Pietų Lenkijos spygliuočių miškuose šiandien vyksta procesai, kurie Lietuvai kol kas yra svarbus perspėjimas, o ne kasdienybė.
„Kaip ir Lietuvoje, Lenkijos eglynai susiduria su rimtais iššūkiais. Tačiau Zakopanės apylinkėse žievėgraužio tipografo pažeistų eglynų mastas išties pribloškia – nudžiūvusių medžių matyti labai daug“, – pasakoja G. Kulbokas.
Tatrų nacionalinio parko teritorijoje ir aplink ją vyksta vienas didžiausių kalninių eglynų nykimo procesų Europoje. Nuo 2015 metų įvairiu laipsniu pažeista daugiau kaip pusė Tatrų eglynų, o didžiausias džiūvimo mastas fiksuotas apie 2018-uosius. Nors kai kuriose vietose situacija stabilizavosi, pažeistų medynų vis dar gausu.
Kodėl eglynai tampa pažeidžiami?
Pasak miškininko, dalis žemesnių Tatrų eglynų nėra visiškai natūralūs. XIX-XX a. po intensyvių kirtimų čia buvo atsodinti vienarūšiai eglynai, kurie šiandien yra mažiau atsparūs klimato kaitos poveikiui, sausroms ir kenkėjams.
„Nusilpusias egles labai greitai kolonizuoja žievėgraužis tipografas. Po šiltų vasarų jo populiacija išauga itin sparčiai, todėl žalos mastas gali padidėti vos per kelerius metus“, – aiškina G. Kulbokas.
Kai gamtai leidžiama tvarkytis pačiai
Didelėje Tatrų nacionalinio parko dalyje pasirinkta natūralios raidos strategija – nudžiūvę medžiai nekertami, o žievėgraužis tipografas laikomas natūralia kalnų miškų ekosistemos dalimi. Tikimasi, kad ilgainiui tokiose teritorijose savaime susiformuos įvairesni ir klimato kaitai atsparesni miškai.
Vis dėlto, G. Kulboko teigimu, praktikoje rezultatai nėra vienodi.
„Kai kur po žuvusiais eglynais jau formuojasi mišrūs medynai – būtent to ir tikimasi taikant natūralios raidos principą. Tačiau kitur matėme ištisus tankius jaunų eglių „šepečius“, o kai kur žievėgraužio sunaikintas teritorijas beveik visiškai užėmė šermukšnių sąžalynai. Tai rodo, kad gamtos procesai nėra vienodi ir jų baigtis gali būti labai skirtinga“, – sako miškininkas.
Dar viena grėsmė – amalas
Keliaudamas apie 100-150 kilometrų į pietus nuo Varšuvos, G. Kulbokas atkreipė dėmesį į dar vieną ryškėjančią problemą – amalą.
Šis pusiau parazitinis augalas pats vykdo fotosintezę, tačiau vandenį ir mineralines medžiagas ima iš medžio, ant kurio auga. Dėl to silpsta medžių gyvybingumas, retėja lajos, džiūsta šakos, mažėja atsparumas sausroms, vabzdžiams ir kitoms nepalankioms sąlygoms.
Lenkijoje ypač sparčiai plinta pušinis europinio amalo porūšis, kuris jau tapo rimta pušynų problema. Tačiau VMT Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vadovą nustebino dar vienas vaizdas.
„Oficialiai teigiama, kad amalas eglėms nėra būdingas, todėl buvo netikėta stebėti gausius amalo kerus eglių lajose, ypač jų viršūnėse. Tokių vaizdų Lietuvoje kol kas, laimė, nematome“, – pastebi G. Kulbokas.
Pamokos Lietuvai
Pasak Nacionalinės miškų invenorizacijos skyriaus vedėjo, Lenkijos patirtis primena, kaip svarbu nuolat stebėti miškų būklę ir kuo anksčiau pastebėti neigiamas tendencijas.
„Šiuo metu galime džiaugtis, kad Lietuvoje amalas plinta lapuočiuose, o pušų ir eglių pažeidimų beveik nefiksuojame. Tikėkimės, kad ši problema mūsų šalį pasieks dar negreitai. Tačiau klimato kaita ir kaimyninių šalių patirtis rodo, kad budrumo prarasti negalime“, – sako G. Kulbokas.
Anot miškininko, net ir trumpa kelionė į kaimyninę šalį leidžia pamatyti, kaip greitai gali keistis miškų būklė. Tai, kas šiandien atrodo kaip Lenkijos problema, rytoj gali tapti aktualiu klausimu ir Lietuvoje, todėl nuolatinė miškų stebėsena bei ankstyvas grėsmių atpažinimas išlieka viena svarbiausių sąlygų siekiant išsaugoti miškų sveikatą.
Valstybinės miškų tarnybos inf.
About the Author
