Kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė apie Darbo kodekso pataisas, visuomenei buvo pranešta gera žinia – esą stiprinama darbuotojų apsauga, plečiamos socialinės garantijos ir gerinami kolektyviniai darbo santykiai. Pasiremta net trišalės tarybos pasaka: kur visi diskutuoja ir laimi kapitalas.
Perskaičius pataisas kyla klausimas: gal ministerija netyčia supainiojo darbuotojų apsaugą su darbdavių patogumu?
Vienas ryškiausių pavyzdžių – atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju. Iki šiol galiojo aiškus principas: nutraukiant darbo santykius su darbuotoju turi būti atsiskaitoma jo atleidimo dieną. Tai logiška ir teisinga. Žmogus netenka darbo, todėl turi nedelsdamas gauti uždirbtus pinigus.
Naujose pataisose numatyta, kad išmokų dalis, viršijanti vieną vidutinį darbo užmokestį, galės būti išmokama per tris mėnesius nuo atleidimo dienos, jeigu dėl to „susitariama“.
Teoriškai skamba gražiai. Praktikoje visi puikiai supranta, kaip tokie „susitarimai“ atsiranda. Darbuotojas, kuriam reikia atleidimo dokumentų, rekomendacijų ar tiesiog nori išvengti konflikto su darbdaviu, dažniausiai pasirašo tai, kas jam pakišama. Todėl ministerijos pasakojimas apie darbuotojo apsaugos stiprinimą šiuo atveju primena bandymą įrodyti, kad atlyginimo nemokėjimas laiku yra nauja socialinės gerovės forma.
Dar įdomesnis yra vadinamasis nepriekaištingos reputacijos reikalavimo išplėtimas.
Iki šiol nepriekaištingos reputacijos standartai daugiausia buvo taikomi valstybės tarnautojams, pareigūnams, teisėjams, prokurorams ar kitoms viešąjį interesą ginančioms pareigybėms. Dabar atsiranda papildomas pagrindas nutraukti darbo santykius ir darbuotojams, kurie nebeatitiks įstatymuose nustatytų reputacijos kriterijų.
Kyla natūralus klausimas: ar tikrai privataus sektoriaus darbuotojų socialinės garantijos stiprinamos suteikiant dar vieną galimą atleidimo pagrindą?
Lietuvos darbo teisės tradicija visada rėmėsi principu, kad darbo santykiai turi būti stabilūs, o atleidimo pagrindai – aiškūs ir siaurai aiškinami. Dabar judama priešinga kryptimi. Kuo daugiau vertinamųjų kategorijų ir miglotų sąvokų atsiranda įstatymuose, tuo daugiau atsiranda galimybių jomis piktnaudžiauti.
Ne mažiau paradoksaliai atrodo ir kasmetinių atostogų reguliavimo pakeitimai. Ministerija aiškina, kad darbuotojai bus skatinami laiku ilsėtis. Tačiau kartu atsiranda galimybė mokėti kompensacijas už dalį sukauptų atostogų.
Praktikoje tai gali reikšti visai ką kita. Ne vienoje darbovietėje darbuotojui bus pasiūlyta „pasirinkti“ pinigus vietoj poilsio. O ten, kur darbo jėgos trūksta ir darbuotojai nuolat apkraunami viršvalandžiais, tokie pasiūlymai dažnai tampa sunkiai atsisakomu „laisvu pasirinkimu“. Teisė į poilsį pamažu transformuojama į teisę atsisakyti poilsio.
Dar vienas argumentas, kuriuo ministerija mėgina pagrįsti reformą, yra nuolatinė nuoroda į Trišalę tarybą.
Tačiau teigti, kad vien todėl, jog klausimas buvo svarstytas Trišalėje taryboje, jis automatiškai tapo socialiniu susitarimu, būtų mažų mažiausiai nekorektiška. Trišalė taryba nėra įstatymų leidėjas. Ji nėra arbitras. Ji nėra institucija, kurios sprendimai privalomi Vyriausybei ar Seimui.
Tai diskusijų platforma, kurioje socialiniai partneriai išsako savo pozicijas. Todėl nuorodos į Trišalę tarybą dažnai tampa patogia politine priedanga sprendimams, kurie realiai neatspindi visų socialinių partnerių interesų.
Ypatingą šypseną kelia ministerijos pasididžiavimas, kad profesinėms sąjungoms aiškiau įtvirtinama teisė kreiptis dėl smurto ir priekabiavimo atvejų.
Susidaro įspūdis, kad iki šiol profesinės sąjungos neturėjo teisės ginti darbuotojų. Iš tiesų jos tai darė ir daro daugelį metų. Todėl šios nuostatos pateikimas kaip esminio darbuotojų teisių proveržio atrodo veikiau kaip viešųjų ryšių pratimas nei reali reforma.
Tuo metu problemos, kurios darbuotojams iš tiesų aktualios, lieka nuošalyje. Suminės darbo laiko apskaitos piktnaudžiavimas, profesinių sąjungų galių stiprinimas įmonėse, efektyvesnė darbo ginčų komisijų atsakomybė už nekokybiškus sprendimus, darbuotojų apsauga nuo neteisėto spaudimo – šiose srityse proveržio nematyti.
Kodėl?
Atsakymas paprastas. Lietuvos darbo teisės politika jau daugelį metų balansuoja tarp deklaruojamo socialinio teisingumo ir labai konkrečių verslo interesų. Ir pernelyg dažnai svarstyklės nusvyra ne darbuotojo naudai.
Todėl skaitant ministerijos pranešimą apie „stiprinamą darbuotojų apsaugą“ norisi prisiminti seną taisyklę: jeigu jums aiškina, kad jūsų teisės plečiamos, pirmiausia patikrinkite, ar jų kartais neatėmė. Priminsiu visus 2016 metus su butkevičiaus -skvernelio liberalizavimąsi ir tik atkreipsiu dėmesį, kad socdemų tradicijos tęsiamos: turtingieji turtėja- skurstantieji dar labiau skursta. Kur čia darbuotoju apsauga ?
Kai kurios šios Darbo kodekso pataisos turi ir pozityvių nuostatų. Tačiau didelė jų dalis akivaizdžiai orientuota į darbo santykių lankstumą darbdaviui, o ne į darbuotojo apsaugos stiprinimą. Ciniška, kad tai daro socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Todėl būtų sąžiningiau tai ir pasakyti atvirai. Nes darbuotojų teisės stiprinamos ne tada, kai atsiranda daugiau galimybių atleisti darbuotoją, ilgiau neatsiskaityti už jo darbą ar pakeisti poilsį pinigine kompensacija. Darbuotojų teisės stiprinamos tada, kai darbuotojas tampa saugesnis, o ne beteisis ir patogesnis darbdaviui.
Kęstutis JuknisLietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas.
About the Author
