Lietuvoje interneto rinką valdo keli dideli žaidėjai, tačiau mažesni operatoriai sako, kad tikroji konkurencija vyksta ne reklamose ar kainų pasiūlymuose. Ji persikelia į teismus, reguliavimo institucijas ir kovą dėl prieigos prie infrastruktūros, be kurios veikti rinkoje tampa beveik neįmanoma. Ką tai reiškia pačiai konkurencijai – ir ar ilgainiui tai gali pajusti vartotojai?
Rinkdamiesi interneto paslaugą, dauguma žmonių vadovaujasi paprasta logika: palygini kainas, patikrini greitį ir pasirenki geriausią pasiūlymą. Tačiau tai, kas vyksta už šių pasiūlymų, daugeliui lieka nematoma – o būtent ten, anot rinkos dalyvių, sprendžiasi, kiek pasirinkimo vartotojai turės rytoj.
Lietuvos telekomunikacijų rinkoje mažesni operatoriai sako susidurią ne vien su įprasta konkurencija dėl klientų. Jų teigimu, didžioji kova prasideda gerokai anksčiau – dėl prieigos prie tinklų ir ryšio infrastruktūros, kurią kontroliuoja rinkos gigantai ir nuo kurios dažnai priklauso galimybė plėsti paslaugas bei konkuruoti vienodomis sąlygomis.
„Iš šalies gali atrodyti, kad telekomunikacijų rinka Lietuvoje yra stabili ir konkurencinga. Tačiau reali konkurencija prasideda gerokai anksčiau nei kova dėl galutinio vartotojo”, – sako interneto, televizijos ir IT sprendimų bendrovės „Fastlink” vadovas Vitalijus Romualdas Andrijauskas.
Jo žodžiais, kai nuo konkurento priklauso tavo galimybė apskritai teikti paslaugą, prasideda jautriausi rinkos klausimai. „Dalis vartotojų net nesusimąsto, kiek daug telekomunikacijų rinkoje lemia prieiga prie tinklų ir ryšio infrastruktūros”, – pabrėžia jis.
Ginčai persikelia ir į teismus
Pasak rinkos dalyvių, dalis telekomunikacijų rinkos nesutarimų šiandien sprendžiami ne prie derybų stalo, o teismuose ir reguliavimo institucijose.
„Fastlink“ pastaraisiais metais turėjo ne vieną ginčą su didžiaisiais rinkos žaidėjais – nuo klausimų dėl infrastruktūros naudojimo iki nesutarimų dėl paslaugų kainodaros ar jų teikimo sąlygų.
Dalį šių ginčų nagrinėjo ne tik Ryšių reguliavimo tarnyba, bet ir Lietuvos teismai, įskaitant Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Rinkos dalyvių teigimu, tokie ginčai ilgainiui tampa svarbūs visai rinkai, nes formuoja precedentus, kaip ateityje bus sprendžiami panašūs klausimai.
Pasak bendrovės, dalis šių ginčų baigėsi mažesnių operatorių naudai. „Tokios bylos svarbios ne tik konkrečiai įmonei. Jos parodo, kad net ir mažesni rinkos dalyviai gali apginti savo teises ir prisidėti prie sąžiningesnės konkurencinės aplinkos”, – sako V. R. Andrijauskas.
Mažesnių operatorių atstovai pabrėžia, kad jie nėra vien tik priklausomi nuo didžiųjų tinklų – patys tiesia kabelius, plečia šviesolaidinius tinklus ir investuoja regionuose, kur stambiesiems žaidėjams tai finansiškai nepatrauklu.
Regionuose – ypač jautru
Nors verslo ginčai daugeliui skamba kaip tolima tema, ilgainiui jie tiesiogiai paveikia kiekvieną vartotoją: nuo konkurencijos priklauso paslaugų kainos, pasirinkimo įvairovė ir naujų technologijų diegimo greitis.
Didžioji dalis Lietuvos interneto ir ryšio infrastruktūros priklauso trims stambiesiems operatoriams – „Telia“, „Bitė“ ir „Tele2“. Mažesni operatoriai teigia, kad sukurti analogiško masto tinklą praktiškai neįmanoma dėl ribotų radijo dažnių išteklių, didžiulių investicijų poreikio ir istoriškai susiformavusios infrastruktūros. Todėl prieigos prie tinklų klausimai jiems dažnai tampa ne tik verslo, bet ir išlikimo rinkoje klausimu.
Ypač jautri padėtis yra regionuose ir mažuose miesteliuose, kur internetas gyventojus pasiekia per senas varines telefono linijas, nutiestas prieš kelis dešimtmečius. Šiemet Ryšių reguliavimo tarnybai nusprendus, kad didžiausias operatorius nebeprivalės nuomoti dalies tokių linijų kitiems tiekėjams didmenine prieiga, mažesni operatoriai perspėja: kai kuriuose regionuose vartotojų pasirinkimas gali smarkiai susitraukti.
„Kuo sudėtingiau mažesniems operatoriams konkuruoti rinkoje, tuo mažiau pasirinkimo ilgainiui lieka ir pačiam vartotojui”, – įspėja V. R. Andrijauskas.
Vietinis verslas prieš tarptautinius milžinus
Skirtumas tarp didžiųjų ir mažųjų operatorių yra ne tik dydžio klausimas. „Telia”, „Bitė” ar „Tele2″ – tai tarptautinių grupių padaliniai, kuriems Lietuva yra viena iš daugelio rinkų su savo finansiniais tikslais ir korporatyviniais sprendimais, priimamais toli už Lietuvos ribų.
Mažesni operatoriai – visai kita istorija. Tai lietuviško kapitalo įmonės, kurių visas verslas, visos investicijos ir visi klientai yra čia pat.
„Vietiniams operatoriams Lietuva yra jų namų rinka. Čia jie investuoja, kuria darbo vietas ir siekia užtikrinti kuo geresnę paslaugų kokybę”, – sako V. R. Andrijauskas.
Vartotojai vis dar neretai renkasi žinomus vardus iš įpročio – tačiau, pasak jo, vietiniai operatoriai dažnai sugeba pasiūlyti konkurencingą kainos ir kokybės santykį ir greičiau atsiliepti į konkrečius kliento poreikius. „Kuo rinkoje daugiau skirtingų žaidėjų, tuo daugiau spaudimo visiems investuoti į kokybę, klientų aptarnavimą ir naujus sprendimus. Kai konkurencija mažėja, rinka ilgainiui tampa gerokai mažiau dinamiška“, sako jis.
Pasak bendrovės atstovų, šiandien vykstantys ginčai svarbūs ne tik dėl konkrečių bylų ar sprendimų.
„Iš esmės, tai yra klausimas, kokios telekomunikacijų rinkos norime ateityje – ar tokios, kurioje realiai konkuruoja skirtingi žaidėjai, ar tokios, kur vis daugiau galios koncentruojasi kelių didžiųjų rankose“, – reziumuoja V. R. Andrijauskas.
About the Author
