Vėluojantys atsiskaitymai versle – viena dažniausių problemų, su kuria šiandien susiduria tiek paslaugų teikėjai, tiek rangovai, gamintojai ar prekybos įmonės. Vieni klientai paprašo savaitės, kiti – mėnesio, o dar kiti tiesiog nustoja atsakinėti į laiškus ir telefono skambučius. Tokiose situacijose verslas dažnai atsiduria kryžkelėje – kantriai laukti, bandyti susitarti ar nedelsiant kreiptis į teismą?
Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas Eimantas Čepas pastebi, kad didžiausia klaida dažniausiai nėra pernelyg greitas kreipimasis į teismą. Priešingai – verslas neretai delsia imtis bet kokių veiksmų, tikėdamasis, kad situacija išsispręs savaime. „Suprantama, kad įmonės nenori gadinti santykių su klientais. Tačiau praktikoje matome, kad kuo ilgiau kreditorius laukia, tuo silpnėja jo derybinės pozicijos. Jei skolininkas jau kelis mėnesius nevykdo įsipareigojimų, tikimybė, kad jis staiga nuspręs atsiskaityti be jokio spaudimo, dažniausiai nėra didelė“, – sako E. Čepas. Pasak advokato, svarbu suprasti, kad skolos išieškojimas prasideda ne teismo salėje, o gerokai anksčiau – nuo pirmųjų ženklų, jog klientas pradeda vėluoti atsiskaityti.
Pirmasis žingsnis – aiški ir profesionali pretenzija
Nemažai įmonių iki šiol mano, kad pakanka išsiųsti priminimą el. paštu su tekstu„Primename apie neapmokėtą sąskaitą“. Tačiau teisiniu požiūriu toks laiškas dažnai nėra pakankamas. Profesionaliai parengta pretenzija aiškiai įvardija skolos pagrindą, nurodo mokėjimo terminą, galimas teisines pasekmes ir parodo, kad kreditorius yra pasirengęs ginti savo teises. „Pretenzija nėra formalumas. Ji parodo, kad situacija pasiekė etapą, kai kreditorius aktyviai gina savo interesus. Praktikoje ne viena skola buvo sumokėta būtent gavus teisiškai argumentuotą pretenziją, nes skolininkas suprato, kad delsimas tik didins jo išlaidas“, – pažymi AVOCAD advokatas E. Čepas. Jo teigimu, pretenzija taip pat tampa svarbiu įrodymu, jei ginčas vis dėlto persikelia į teismą.
Ne kiekvieną skolą verta spręsti teisme
Nors teismas daugeliui atrodo kaip vienintelis kelias susigrąžinti skolą, praktikoje ne visada tai yra greičiausias ar ekonomiškai naudingiausias sprendimas. Jeigu skolininkas pripažįsta skolą, aktyviai bendrauja ir pateikia realų atsiskaitymo planą, dažnai verta ieškoti taikaus susitarimo. Toks sprendimas leidžia sutaupyti tiek laiko, tiek bylinėjimosi išlaidų.
Vis dėlto situacija iš esmės pasikeičia tada, kai kita šalis vengia kontakto, nuolat žada sumokėti „kitą savaitę“, tačiau nieko neįvyksta, arba pradeda ginčyti anksčiau neginčytas aplinkybes. „Svarbiausia įvertinti ne tik tai, ką klientas sako, bet ir tai, kaip elgiasi. Jei pažadai kartojasi kelis mėnesius, o realių veiksmų nėra, tikėtina, kad delsimas tampa sąmoninga strategija“, – sako advokatas.
Pasak E. Čepo, verslas dažnai per mažai dėmesio skiria įrodymų kaupimui. Įmonės neretai įsitikinusios, kad pakanka išrašytos sąskaitos faktūros. Tačiau ginčo atveju svarbūs tampa visi dokumentai, patvirtinantys, jog paslaugos buvo suteiktos ar prekės perduotos – sutartys, darbų priėmimo aktai, važtaraščiai, elektroninis susirašinėjimas, užsakymų patvirtinimai, atliktų darbų nuotraukos ar net susirašinėjimas žinutėmis. „Teisme laimi ne tas, kuris garsiausiai tvirtina, kad jam nesumokėjo. Laimi tas, kuris gali tai įrodyti. Todėl kiekviena įmonė turėtų galvoti apie įrodymus dar iki tol, kol kyla ginčas“, – pabrėžia AVOCAD advokatas.
Delsimas vos nekainavo visos skolos
Vienoje AVOCAD konsultuotoje byloje statybų sektoriuje veikusi įmonė atliko darbus pagal sutartį ir išrašė daugiau kaip 80 tūkst. eurų sąskaitą. Užsakovas pripažino skolą, tačiau vis prašė dar šiek tiek palaukti – aiškino, kad laukia atsiskaitymo iš savo partnerių. Įmonė, siekdama išsaugoti gerus verslo santykius, beveik devynis mėnesius nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Tik tada, kai buvo kreiptasi į teisininkus, paaiškėjo, kad skolininko finansinė padėtis jau buvo smarkiai pablogėjusi, o dalis turto perleista. „Laimei, šiuo atveju dar spėjome imtis veiksmų ir apginti kliento interesus. Tačiau ši istorija puikiai parodo, kad verslo santykių išsaugojimas neturėtų reikšti pasyvumo. Kuo anksčiau pradedama valdyti situacija, tuo daugiau galimybių apsaugoti savo pinigus“, – komentuoja E. Čepas.
Advokatas pabrėžia, kad kiekviena situacija yra individuali, tačiau laukimas neturėtų tapti strategija. Dalis skolų apskritai galėtų neatsirasti, jei sutartyse būtų daugiau dėmesio skiriama rizikų valdymui. Pasak Eimanto Čepo, praktikoje dažnai pasitaiko sutarčių, kuriose nėra aiškių atsiskaitymo terminų, delspinigių, palūkanų, mokėjimų etapų ar net procedūros, kaip sprendžiami ginčai.
Tinkamai parengta sutartis turėtų numatyti: aiškius mokėjimo terminus, delspinigius ir kitas netesybas, teisę sustabdyti paslaugų teikimą ar prekių tiekimą, jei klientas nevykdo įsipareigojimų, avanso ar kitų prievolių užtikrinimo priemonių taikymą, aiškią ginčų sprendimo tvarką.
„Gera sutartis nėra reikalinga tada, kai abi šalys bendradarbiauja sklandžiai. Jos tikroji vertė atsiskleidžia kilus konfliktui. Kuo aiškiau šalys susitaria iš anksto, tuo mažiau lieka vietos interpretacijoms ir ginčams ateityje“, – sako advokatas.
Apibendrindamas E. Čepas išskiria penkias dažniausias klaidas, kurias daro įmonės:
- pernelyg ilgai laukia ir nesiima aktyvių veiksmų;
- nesiunčia tinkamai parengtos pretenzijos;
- nepakankamai kaupia įrodymus apie suteiktas paslaugas ar perduotas prekes;
- sudaro nepakankamai aiškias sutartis;
- į teisininkus kreipiasi tik tada, kai situacija jau tampa kritinė.
Nors kiekviena situacija skirtinga, vieno universalaus recepto nėra. Kartais efektyviausias sprendimas – konstruktyvios derybos, kitais atvejais būtina nedelsiant imtis teisinių veiksmų. Svarbiausia – neignoruoti pirmųjų signalų ir nepalikti skolos „išsispręsti savaime“. „Verslas dažnai mano, kad teisininkų reikia tik tada, kai byla jau pasiekia teismą. Iš tikrųjų didžiausią vertę galime sukurti gerokai anksčiau – padėdami įvertinti riziką, pasirinkti tinkamiausią veiksmų planą ir išvengti situacijos, kai skolos susigrąžinimas tampa gerokai sudėtingesnis arba nebeįmanomas“, – apibendrina AVOCAD advokatas Eimantas Čepas.
About the Author
