Kino operatoriaus darbą daugelis įsivaizduoja gana paprastai: kamera, filmavimo aikštelė, režisieriaus komanda ir užfiksuotas kadras. Tačiau operatorius statytojas, ISM vadybos ir ekonomikos universiteto studentas Džiugas Šėma sako, kad toks vaizdinys praleidžia didžiąją darbo dalį. Kol kamera įjungiama, jau būna priimta daugybė vadybos ir verslo žinių reikalaujančių sprendimų, o tai, kas iš tikrųjų lemia kelių sekundžių reklamą, muzikinį klipą ar virtualiai sukurtą aplinką, žiūrovui dažniausiai lieka nematoma.
D. Šėmos kelias į kiną prasidėjo dar vaikystėje: būdamas maždaug dešimties jis žiūrėjo „Disney“ filmą apie žmogų-raketą ir suprato, kad tai, ko galbūt neįmanoma padaryti realybėje, galima įgyvendinti kine. Baigės mokyklą jis išvyko į Jungtinę Karalystę, ten studijavo kino produkciją. Po bakalauro studijų D. Šėma grįžo į Lietuvą, kur jo kelias prasidėjo nuo kameros asistento darbo, techninių užduočių ir po darbų su bendraminčiais filmuojamų trumpametražių filmų bei muzikinių klipų.
„Šitoje srityje nėra vadovėlio, kaip turi klostytis karjera. Labai daug priklauso nuo talento, užsidegimo, bet ir nuo sėkmės – kad tinkamą valandą būtum tinkamoje vietoje. Kuo daugiau sukiesi šiame pasaulyje, kuo daugiau dirbi, eini į festivalius, susibūrimus, tuo labiau žmonės tave mato ir prisimena. Tada atsiradus projektui jie paskambina“, – pasakoja jis.
Kamera – tik maža darbo dalis
D. Šėma sako, kad žmogui, niekada nebuvusiam filmavimo aikštelėje, operatoriaus darbas dažnai atrodo paprastai: jis stovi prie kameros ir filmuoja. Iš tiesų operatorius statytojas atsako už visą vizualinį sprendimą.
„Kai esi pagrindinis operatorius, tokio darbo, kai paimi kamerą ir iš tikrųjų filmuoji, lieka vis mažiau. Tai daugiau yra apie vadybą: reikia susitikti su klientu, režisieriumi, prodiuseriais, suprasti, ką jie nori atvaizduoti, ir jų kalbą išversti į kūrybinę bei techninę kalbą, kad tai būtų įmanoma nufilmuoti, kad atrodytų logiška ir veiktų“, – sako D. Šėma.
Pasak jo, aikštelėje operatorius statytojas dirba ne vienas: šalia yra kameros asistentai, kameros technikai, šviesų komanda, režisierius, prodiuseriai. Vienuose projektuose režisierius labiau susitelkia į aktorius, istoriją ir emociją, todėl operatoriui tenka ieškoti vaizdinio sprendimo. Kituose režisierius ateina su labai aiškia technine vizija, todėl darbas tampa diskusija, kaip ją tiksliai perkelti į realią filmavimo situaciją.
Daugiausia darbo, pasak D. Šėmos, vyksta dar iki filmavimo, o nemaža pasiruošimo dalis – vadybos ir verslo klausimai. Pavyzdžiui, kūrybininkams tenka perprasti finansų ir procesų valdymo niuansus, gebėti vadovauti. Pasiruošimas net vienos dienos reklamos filmavimui gali trukti kelias savaites ar net mėnesį: derinamas kliento ir agentūros sumanymas, kalbamasi su režisieriumi, planuojama technika, šviesa, lokacijos, daromi testai, renkami komandos nariai.
Kodėl kūrybininkui prireikė verslo kalbos
Viena krypčių, į kurią ilgainiui pasuko D. Šėmos darbas, tapo virtuali produkcija ir kitos skaitmeninės kino technologijos. Į šį lauką jis pradėjo judėti per teatrą, VR projektus, filmavimus prie žalio ekrano, vizualinių efektų ir virtualių aplinkų sprendimus. Pasak jo, tradicinis kinas ir reklama niekur nedingsta, tačiau naujos technologijos tampa papildomais įrankiais. Vienas iš pavyzdžių – virtuali produkcija, kai vietoje žalio ekrano naudojamas didelis LED ekranas, o jame rodoma 3D aplinka realiuoju laiku sinchronizuojama su kameros judesiu.
Dirbdamas su virtualios produkcijos, VR ir kitais technologiniais projektais D. Šėma vis dažniau atsidurdavo situacijose, kuriose tekdavo aiškinti, kam reikalingas vienas ar kitas techninis sprendimas, kaip bus naudojamos lėšos, kuo idėja gali būti vertinga partneriams ar investuotojams, kaip kūrybinė koncepcija gali virsti realiu projektu.
„Supratau, kad galiu valandų valandas kalbėti apie meną ir technologiją, bet apie verslo pusę kalbėti sekasi sunkiau. Kai reikia finansavimo, kai reikia paaiškinti, kaip viskas veiks, kaip dirbsime, kur bus panaudoti pinigai, pamačiau, kad verslo pusė yra mano silpnybė“, – sako jis. Dėl šios priežasties, po daugiau nei dešimtmečio praktikos, D. Šėma pasirinko ISM Inovacijų ir technologijų vadybos magistrantūrą.
„Po bakalauro sau sakiau, kad jeigu dar eisiu ką nors studijuoti, tai turės būti šiek tiek labiau apčiuopiama nei menai ar kino produkcija. Kai radau ISM Inovacijų ir technologijų vadybos programą, ji man nuskambėjo kaip labiausiai naudinga mano gyvenimui“, – pasakoja D. Šėma.
Studijose, anot jo, vertinga ne tik nauja teorija, bet ir tai, kad ją iškart reikia versti praktinėmis užduotimis. Kai kurios temos iš pradžių buvo svetimos, tačiau dalis vadybos modelių pasirodė netikėtai atpažįstami. Jam taip pat svarbu, kad programos turinys susietas su šiandienos aktualijomis, o grupėje mokosi skirtingų sričių žmonės, todėl į tuos pačius klausimus tenka pažvelgti ne vien iš kūrybos industrijos perspektyvos.
Galiausiai, jo teigimu, vadybos žinios kūrybos žmogui nėra kūrybos atsisakymas. Priešingai – jos padeda idėjas įgyvendinti.
„Gali būti labai kūrybiškas ir meniškas žmogus, bet galiausiai vis tiek reikia mokėti parduoti savo idėjas. Kitaip ką jos tada veikia? Man atrodo, kiekvienam reikia savo laiko. Reikia pribręsti – ir kai prireikia, tada tas laikas ateina“, – sako D. Šėma.
About the Author
