Europos Komisijos (EK) 2026 m. Skaitmeninio dešimtmečio pažangos ataskaita rodo, kad Lietuva turi stiprią skaitmeninę bazę – beveik visuotinę 5G aprėptį, išplėtotą šviesolaidinę infrastruktūrą, stiprias kibernetinio saugumo kompetencijas ir technologinį potencialą lazerių, fotonikos bei dirbtinio intelekto srityse. Tačiau EK pabrėžia, kad šių pranašumų nepakanka: kaimiškose teritorijose atsilieka labai pralaidžių tinklų plėtra, per lėtai auga skaitmeniniai įgūdžiai, pažangios technologijos dar nepakankamai plinta už informacinio ir ryšių technologijų sektoriaus ribų.
„Lietuva nėra starto taške – turime stiprų ryšio pagrindą ir reikšmingų technologinių kompetencijų, tačiau 2030 m. skaitmeniniai tikslai nebus pasiekti vien gerais aprėpties rodikliais. Reikia sutarti, kaip infrastruktūros, finansavimo, įgūdžių, saugumo ir technologijų naudojimo klausimus spręsime kaip bendrą valstybės užduotį“, – sako RRT pirmininkė Jūratė Šovienė.
5G aprėptis stipri, bet gigabitinis ryšys regionuose atsilieka
2025 m. 5G ryšio aprėptis Lietuvoje pasiekė 99,72 proc., kai ES vidurkis sudarė 96,79 proc. Retai apgyvendintose teritorijose šis rodiklis Lietuvoje siekė 99,12 proc., o ES vidurkis – 88,88 proc. Lietuva taip pat viršijo ES vidurkį 3,4–3,8 GHz dažnių juostos aprėpties srityje: Lietuvoje ji siekė 77,93 proc., ES – 74,75 proc.
Vis dėlto EK ataskaita rodo, kad fiksuotojo labai pralaidaus ryšio tinklų plėtra Lietuvoje juda per lėtai. 2025 m. labai pralaidžių tinklų aprėptis siekė 79,01 proc. ir buvo mažesnė nei ES vidurkis – 85,54 proc. Per metus šis rodiklis Lietuvoje padidėjo tik 0,9 proc., kai ES augimas siekė 3,7 proc. Didžiausias atotrūkis matomas retai apgyvendintose teritorijose: Lietuvoje tokių tinklų aprėptis siekė 38,23 proc., o ES vidurkis – 66,66 proc.
Šie duomenys svarbūs ne tik kaip infrastruktūros statistika. Labai pralaidūs tinklai lemia, ar regionuose gali kurtis aukštesnės pridėtinės vertės verslai, ar gyventojai gali naudotis patikimomis nuotolinėmis paslaugomis, ar viešasis sektorius gali diegti pažangius skaitmeninius sprendimus. Todėl gigabitinio ryšio atotrūkis regionuose yra ne vien ryšio sektoriaus, bet ir regioninės politikos, investicijų bei valstybės konkurencingumo klausimas.
Ten, kur rinka viena nepasiekia, būtini valstybės sprendimai
EK pažymi, kad kaimiškose ir komerciškai mažiau patraukliose teritorijose paskutinės mylios šviesolaidžio plėtrai trūksta plataus masto viešosios paramos. Tai reiškia, kad 2030 m. gigabitinio junglumo tikslų negalima grįsti vien prielaida, jog visą investicinę naštą prisiims operatoriai. Rinka turi investuoti ten, kur tai ekonomiškai pagrįsta, tačiau valstybė turi apsispręsti dėl teritorijų, kuriose vien komercinis modelis neužtikrina skaitmeninės atskirties mažinimo.
Tam reikalingas aiškus nacionalinis įgyvendinimo modelis: Vyriausybės ir politikos formuotojų sprendimai dėl finansavimo ir prioritetinių teritorijų, savivaldybių įsitraukimas į infrastruktūros planavimą, sklandesnės leidimų procedūros, galimybė naudotis viešąja infrastruktūra ir investicijoms palankios sąlygos. Ryšio infrastruktūra turi būti vertinama kaip būtina šiuolaikinės valstybės infrastruktūra – panašiai kaip keliai, elektros tinklai ar vandentvarka.
„RRT ir toliau prisidės prie šio proceso: prižiūrės Gigabitinės infrastruktūros akto taikymą, vertins infrastruktūros prieigos praktikas, stebės ryšio kokybės ir aprėpties duomenis, identifikuos rinkos ir reguliacines kliūtis. Tačiau nacionalinių skaitmeninės pažangos tikslų įgyvendinimas reikalauja platesnio institucijų, savivaldybių, finansuojančių įstaigų, operatorių ir naudotojų veikimo“, – teigia J. Šovienė.
Skaitmenizacija nėra vien tinklai
Skaitmeninė pažanga negali būti matuojama vien pagal tai, kur teoriškai yra ryšio signalas ar kabelis. Lietuvai svarbu, ar gyventojai ir verslas iš tiesų naudojasi pažangiomis paslaugomis, ar viešosios paslaugos yra patogios ir prieinamos, ar vyresnio amžiaus bei regionų gyventojai turi pakankamus skaitmeninius įgūdžius, ar dirbtinis intelektas, debesijos paslaugos ir duomenų analitika pasiekia ne tik informacinį ir ryšių technologijų sektorių, bet ir pramonę, sveikatos apsaugą, viešąjį sektorių bei mažesnes įmones, teigiama ataskaitoje.
EK pažymi, kad pagrindiniai skaitmeniniai įgūdžiai Lietuvoje išlieka reikšmingai žemiau ES vidurkio, ypač vyresnio amžiaus ir regionų gyventojų grupėse. 16–24 m. gyventojų skaitmeniniai įgūdžiai Lietuvoje viršija ES vidurkį, tačiau 55–74 m. amžiaus grupėje jie siekia tik 23,94 proc., kai ES vidurkis yra 42,60 proc. Tai rodo, kad skaitmeninė atskirtis Lietuvoje pirmiausia yra ne technologijos buvimo, o jos realaus naudojimo ir pasitikėjimo klausimas.
„Skaitmeninė atskirtis nebėra vien socialinis klausimas – tai ir infrastruktūros investicijų grąžos klausimas. Jeigu gyventojai nemoka saugiai naudotis skaitmeninėmis paslaugomis, o verslas neturi kompetencijų taikyti duomenų analitikos, debesijos ar dirbtinio intelekto sprendimų, net geriausias tinklas nesukurs visos ekonominės vertės“, – sako J. Šovienė.
RRT šioje srityje prisideda per iniciatyvą „Nė vienas nėra pamirštas“. Per 2025 metussurengė 100 skaitmeninio raštingumo mokymų visoje Lietuvoje, apmokė beveik 23 tūkst. senjorų ir 2,4 tūkst. mokinių, o bibliotekų ambasadorių mokymuose dalyvavo 200 bibliotekų. Kitąmet startuosianti nauja RRT platforma leis šią iniciatyvą plėsti dar plačiau. Ši kryptis, RRT vertinimu, turėtų būti tęsiama ir plėtojama kaip platesnės valstybės skaitmeninių įgūdžių politikos dalis.
Lietuvos gyventojų lūkestis taip pat aiškus. Eurobarometro duomenimis, 80 proc. Lietuvos gyventojų skaitmeninę politiką laiko aukštu ES prioritetu. 94 proc. gyventojų mano, kad ES ir valstybės narės turi bendradarbiauti saugant privatumą ir saugumą internete, 91 proc. – kad skaitmeninės priemonės turi būti prieinamesnės visiems, ypač pažeidžiamoms grupėms, vyresnio amžiaus žmonėms ir asmenims su negalia.
2026–2030 m. – finansavimo ir įgyvendinimo langas
Lietuvos nacionaliniame skaitmeninio dešimtmečio plane numatytos 26 priemonės, kurių bendra viešojo finansavimo apimtis siekia 1,5 mlrd. eurų. EK atkreipia dėmesį, kad 42 proc. šių priemonių baigiasi iki 2026 m. pabaigos. Tai sudaro 468 mln. eurų, arba 32 proc. viso plane numatyto viešojo finansavimo.
Tai reiškia, kad artimiausi metai bus kritiniai: būtina ne tik vertinti, kokie rodikliai pasiekti, bet ir apsispręsti, kurios priemonės turi būti tęsiamos, kurios – keičiamos, o kur reikalingi nauji finansavimo ir valdymo sprendimai. Ypač svarbu, kad naujos priemonės būtų nukreiptos ne į bendrą skaitmenizacijos deklaravimą, o į konkrečias spragas – regionų junglumą, skaitmeninius įgūdžius, kibernetinį atsparumą, pažangių technologijų taikymą ir viešųjų paslaugų prieinamumą.
„Ši ataskaita nėra vien pagyrimų suvestinė. Tai patikrinimas, ar turimą pagrindą paversime realiu pokyčiu. Operatoriai turi likti pagrindiniais tinklų investuotojais ten, kur veikia rinka, tačiau regionų atskirties, skaitmeninių įgūdžių ir pažangių technologijų sklaidos klausimai yra visos valstybės atsakomybė. Vyriausybė ir politikos formuotojai turi apsispręsti dėl finansavimo ir prioritetų, savivaldybės – sudaryti praktines sąlygas infrastruktūrai atsirasti, verslas ir viešasis sektorius – aktyviau naudoti technologijas, o reguliuotojas – užtikrinti skaidrias taisykles, konkurenciją ir duomenimis grįstą priežiūrą“, – sako J. Šovienė.
About the Author
