Christian Klein, SAP vadovas
Dirbtinio intelekto (DI) lenktynės verslo programinės įrangos srityje vis labiau virsta varžybomis dėl vartotojo sąsajų.
Kone kiekvieną savaitę pristatomi vis išmanesni virtualūs pagalbininkai, pajėgesni agentai ar nauji sprendimai, skirti automatizuoti darbą visoje organizacijoje. Pažanga akivaizdi. Nepaisant to, didelė rinkos dalis vis dar nepajėgia šių sprendimų pritaikyti taip, kad jie iš tiesų leistų optimizuoti verslo operacijas.
Šis skirtumas yra svarbesnis, nei daugelis įsivaizduoja. Įmonių variklis – ne DI atsakymai į užklausas, o realūs veiksmai.
Pasaulinis gamintojas, sprendžiantis, kaip nukreipti atsargas tiekimo grandinės sutrikimo metu, turi gauti ne tik atsakymą. Jam reikia vienu metu įvertinti alternatyvius tiekėjus, atsargų prieinamumą, įsipareigojimus klientams ir finansinius kompromisus. Finansų direktoriui, prognozuojančiam likvidumo riziką rinkų svyravimo laikotarpiu, būtinas kontekstas, kurio paprastas pokalbių robotas suteikti negali. Tai tarpusavyje susiję operaciniai sprendimai, kuriuos lemia sąsajos, prioritetai, tvirtinimo procedūros, finansinės pasekmės ir kompromisai, realiuoju laiku veikiantys visą organizaciją.
Per daugybę pokalbių su organizacijų vadovais pastaraisiais metais diskusija neišvengiamai pasisukdavo nuo DI galimybių prie veiklos realybės. Modeliai sparčiai tobulėja. Tačiau svarbesnis klausimas – ar DI supranta verslo aplinką, kurioje jis veikia.
Šiandien vis dar didelė dalis diskusijų apie DI remiasi prielaida, kad geresni modeliai savaime lems geresnius verslo rezultatus. Taip nebus. Įmonės vis dažniau supranta, kad intelektas, atskirtas nuo operacinio konteksto – procesų, duomenų, taisyklių ir politikų, kurios reguliuoja bei saugo organizacijos veiklą, – gali generuoti aktyvumą, bet nesukurti realios pažangos. Kai kuriais atvejais tai net didina fragmentaciją ir sukelia naujų rizikų.
Sugeneruota rekomendacija gali atrodyti įtikinama, tačiau DI gali nepastebėti svarbių sąsajų su kitomis sistemos dalimis. DI agentas gali efektyviai automatizuoti vieną procesą, bet kartu sugriauti planavimo prielaidas kitame. Įmonėms netrūksta DI generuojamų rezultatų. Joms trūksta sistemų, gebančių suprasti veiklos priežastis ir pasekmes.
Būtent tai tampa pagrindiniu iššūkiu verslo DI srityje. Jam spręsti reikia daugiau nei orkestravimo. Reikia konteksto.
Dešimtmečius verslo programinė įranga tyliai tarnavo kaip pasaulio ekonomikos veiklos pamatas. Finansų sistemos, tiekimo grandinės, pirkimų tinklai, darbo jėgos planavimo platformos, gamybos operacijos ir klientų aptarnavimo procesai veikia tarpusavyje susijusiose sistemose, kurios kaupia ne tik informaciją, bet ir pačią verslo logiką. Jose sukauptos ilgametės žinios apie procesus ir duomenis, valdymo struktūras, įgaliojimus, politiką bei ekonominius ryšius, lemiančius kiekvieną įmonės sprendimą. Tai – organizacijos institucinė atmintis.
DI amžiuje šis verslo kontekstas tampa itin vertingu turtu. Be jo DI išvados lieka tik pagrįsti spėjimai, prielaidos, o ne realia situacija paremtas vertinimas ir sprendimas.
Kai DI integruojamas tiesiai į operacinius procesus, jis gali pradėti vertinti visą įmonės veiklos realybę. Tai keičia programinės įrangos vaidmenį organizacijose. Verslo sistemos tampa ne tik informacijos saugyklomis, bet ir pradeda tiesiogiai dalyvauti pačiame vykdymo procese.
DI gali anksčiau identifikuoti rizikas, koordinuoti veiksmus tarp skirtingų padalinių, realiuoju laiku siūlyti sprendimus ir automatizuoti rutinines užduotis aiškiai apibrėžtose ribose. Tačiau tai nėra izoliuoti agentai, veikiantys savarankiškai. Tai intelektas, susietas su pačia įmonės ekonomine ir operacine struktūra.
Svarbu pabrėžti, kad autonomija verslo aplinkoje nereiškia žmonių pašalinimo iš sprendimų priėmimo proceso. Ji reiškia trinties, fragmentacijos ir administracinės naštos mažinimą – tai, kas trukdo organizacijoms veikti greitai ir nuosekliai dideliu mastu. Žmonės ir toliau nustato prioritetus, priima sprendimus ir prisiima atsakomybę. Tačiau DI gali padėti koordinuoti ir vykdyti su šiais sprendimais susijusį operacinį darbą.
Įsivaizduokime tiekėjo veiklos sutrikimą, paveikusį svarbią gamybos dalį. Dauguma šiandieninių DI sistemų gali apibendrinti problemą arba remiantis istoriniais duomenimis prognozuoti galimus vėlavimus. Tačiau operaciniu kontekstu paremtas DI gali peržengti nuo įžvalgų prie koordinuoto vykdymo. Jis gali nustatyti paveiktus gamybos grafikus, įvertinti atsargų situaciją pasauliniu mastu, išanalizuoti alternatyvius tiekimo šaltinius, apskaičiuoti finansinę riziką, identifikuoti galimus klientų aptarnavimo trikdžius ir vienu metu pateikti rekomendacijas pirkimų, logistikos, finansų bei klientų aptarnavimo srityse.
Tai jau ne vien procesų automatizavimas. Tai visiškai naujas žmonių ir sistemų sąveikos modelis.
Būtent todėl manau, kad DI era ne sumažins, o padidins verslo sistemų strateginę svarbą.
DI vis labiau artėjant prie vykdymo funkcijos, svarbiausiomis taps sistemos, gebančios susieti intelektą su operacine ir sandorių vykdymo realybe. Vertę kuria sistemos, kurios supranta teises ir prieigas, politiką, procesų tarpusavio priklausomybes, finansines pasekmes bei organizacijos atsakomybes visos įmonės mastu.
Šis pokytis turėtų keisti ir vadovų požiūrį į transformaciją.
Pirmasis verslo DI diegimo etapas daugiausia buvo skirtas eksperimentams. Įmonės bandė virtualius pagalbininkus, vykdė pilotinius projektus ir automatizavo pavienes užduotis. Nedaugelis pasiekė reikšmingą produktyvumo augimą, o dar mažiau iš esmės pakeitė organizacijos valdymo modelį.
Kitame etape lyderiaus tos bendrovės, kurios DI taikys kitaip: tiesiogiai susies intelektą su operacinėmis sistemomis, kuriose sprendimai turi realias ekonomines pasekmes. Ir supras, kad patikimas DI priklauso ne tik nuo valdymo ir kontrolės mechanizmų, bet ir nuo konteksto, duomenų kokybės, procesų integralumo bei gebėjimo suprasti transakcijas.
Dar svarbiau – suprasti, kad sėkmingas DI diegimas organizacijose nėra vien technologinis pokytis. Tai yra pokyčių valdymo iššūkis. Tikroji vertė atsiranda tuomet, kai DI agentai, procesai ir žmonės veikia išvien.
Ateitis priklausys toms organizacijoms, kurios ras pusiausvyrą: žmonės nustatys prioritetus ir prisiims atsakomybę, o išmaniosios sistemos koordinuos ir tiksliai vykdys užduotis, padėdamos verslui veikti atsparesniame, produktyvesniame ir išmanesniame pasaulyje.
About the Author
