Vakar ir šiandien socialiniuose tinkluose mirguliuoja straipsniai bei vaizdo įrašai apie tai, ką turi gebėti pirmokas Lietuvoje. Šį rytą pamačiusi vieną LRT vaizdo įrašą, pasimečiau. Nuoširdžiai pasimečiau ir net išsigandau.
Kiekvienais metais, artėjant rugsėjui, tėvai ima nerimauti: ar mano vaikas pasiruošęs mokyklai? Ar jau skaito? Ar skaičiuoja? Ar pažįsta visas raides? Ar neatsiliks? Ar mokytoja nesakys, kad jis nepasiruošęs?
Ir kiekvienais metais mes, suaugusieji, tarsi netyčia sukuriame dar vieną visuomenės spaudimo bangą tėvams, vaikams ir mokytojams, kuri kasmet vis auga ir virsta cunamiu.
Bet kokiu tikslu? Kam?
Rugsėjo pirmąją į klasę susirenka vaikai su skirtingomis istorijomis. Kiekvienas jų atsineša savo patirtis, savo stiprybes, savo klausimus ir savo pasaulio matymą. Ir būtent ši įvairovė turėtų būti ne problema, kurią reikia išspręsti, o vertybė, kurią reikia priimti.
Todėl vis dažniau savęs klausiu: ar mes ir toliau kursime mokyklą nuo gąsdinimo, lyginimo ir neadekvačių lūkesčių? O gal pagaliau jau sustosime?
Priimkime į pirmą klasę vaikus, kurie yra brandūs pradėti mokytis.
Paradoksalu, tačiau būtent tai šiandien sako ir specialistai. Švietimo ekspertai nuolat pabrėžia, kad svarbiausia ne tai, ar vaikas jau laisvai skaito, o jo bendras pasirengimas mokyklai: smalsumas, gebėjimas mokytis, bendradarbiauti, susikaupti ir veikti savarankiškai.
Vis dėlto pažvelkime plačiau.
Lietuvoje priešmokyklinio ugdymo pabaigoje tikimasi, kad vaikas pažins daugumą raidžių, sies garsą su raide, gebės perskaityti nesudėtingą tekstą, rašyti spausdintinėmis raidėmis, atlikti paprastus matematinius veiksmus, pasakoti istorijas, suprasti emocijas, gebės bendradarbiauti ir dar daug daug visko…
O štai Estijoje, kurios švietimo sistema jau daugelį metų laikoma viena stipriausių Europoje, daug didesnis dėmesys skiriamas ne tam, kiek vaikas jau išmoko, o tam, ar jis yra pasirengęs mokytis. Ten svarbiausiais laikomi gebėjimai susikaupti, bendradarbiauti, spręsti problemas, būti savarankiškam, smalsiam ir pasitikinčiam savimi. Skaitymas ar skaičiavimas vertinami kaip svarbūs, tačiau ne kaip pagrindinis mokyklinės sėkmės rodiklis.
Kitaip tariant, Lietuvoje dažnai klausiame:
Ar vaikas jau skaito?
Estijoje dažniau klausiama:
Ar vaikas nori mokytis?
Ir galbūt čia slypi vienas svarbiausių skirtumų.
Dar vienas aspektas, apie kurį kalbame per mažai – savivaldus mokymasis. Šiuolaikiniai ugdymo tyrimai ir pažangiausių pasaulio švietimo sistemų praktikos rodo, kad vaikai geriausiai mokosi tuomet, kai gali judėti savo tempu, kelti klausimus, rinktis mokymosi būdus, prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi ir patirti sėkmę pagal savo galimybes.
Tai ypač svarbu pirmoje klasėje, kurioje susitinka labai skirtingi vaikai. Vieni jau skaito knygas, kiti dar tik mokosi pažinti raides. Vieni geba ilgai išlaikyti dėmesį, kitiems tam reikia daugiau laiko. Vieni drąsiai reiškia savo mintis, kitiems pirmiausia reikia saugios aplinkos, kurioje jie išdrįstų kalbėti.
Todėl vis dažniau pasaulyje kalbama ne apie vienodus reikalavimus visiems vaikams, o apie gebėjimą mokyti skirtingus vaikus skirtingais būdais. Savivaldaus mokymosi principai leidžia kiekvienam vaikui augti nuo savo starto linijos, o ne nuo dirbtinai nustatyto vidurkio. Tokiu būdu stipresni vaikai nėra stabdomi, o tiems, kuriems reikia daugiau laiko, nesukuriamas nesėkmės jausmas jau pirmosiomis mokyklos dienomis.
Tai nėra tik teorija. Aš pati, kaip pedagogė, kasdien matau akivaizdžią tokio ugdymo naudą. Kai dirbame pagal individualius vaiko gebėjimus, interesus ir pažangą, laimi visi. Vaikai patiria daugiau mokymosi džiaugsmo, stiprėja jų pasitikėjimas savimi, jie tampa aktyviais savo mokymosi kūrėjais. Pedagogai gali geriau atliepti mokinių poreikius, matyti realią pažangą ir kurti stipresnį ryšį su vaikais. O tėvai jaučia daugiau ramybės, nes jų vaikas nėra nuolat lyginamas su kitais ar vertinamas pagal vieną standartą. Galiausiai, tėvai pasitiki mokykla.
Pirmoje klasėje galima išmokti skaityti. Galima išmokti rašyti. Galima išmokti skaičiuoti. Taip! Tačiau daug sunkiau išmokyti vaiką pasitikėti savimi, nebijoti suklysti, drąsiai klausti, kurti, tyrinėti ir neprarasti mokymosi džiaugsmo.
Gal todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra, kiek raidžių pažįsta būsimas pirmokas.
Svarbiausias klausimas: ar mūsų mokykla yra pasirengusi priimti skirtingus vaikus. Ne tuos, kurie atitinka standartą, o tuos, kurie dar tik pradeda savo kelią ir kuriems labiausiai reikia ne spaudimo ar klaidos baimės, ne lyginimo su kitais, o tikėjimo, kad jie gali augti.
Mokyklos sėkmė prasideda ne tada, kai visi vaikai rugsėjo pirmąją ateina vienodi. Ji prasideda tada, kai mokykla geba priimti jų skirtumus ir paversti juos stiprybe.
Galbūt būtent čia slypi svarbiausia pamoka, kurią šiandien galėtume pasiskolinti iš Estijos. Pirmiausia ugdykime žmogų, o ne jo gebėjimą atlikti užduotis, tikėdami, kad vaikas, kuris išsaugo smalsumą, pasitikėjimą savimi, gebėjimą mokytis ir džiaugsmą atrasti, anksčiau ar vėliau išmoks skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Visada prisimindami, kad vaikas, kuris jau pirmosiomis mokyklos dienomis patiria, kad nėra pakankamai geras, gali prarasti kur kas daugiau nei vieną neįskaitytą raidę ar neišspręstą uždavinį.
Aš vis dar tikiu, kad mūsų lietuviškoji mokykla atsimerks.
Tikiu.
Vilma Grigoraitienė
Švietimo program autorė,
Darželių Klaužada ir Apvalaus kvadrato mokyklos steigėja
About the Author
