Mados industrija įprastai asocijuojasi su nuolat kintančiomis tendencijomis ir spindinčiais podiumais, tačiau gilesniame jos lygmenyje vyksta intriguojanti technologinė revoliucija. Net ir klasikinis kostiumas, kurio vizualinis kanonas pagrindinius bruožus išlaiko jau daugiau nei šimtmetį, šiandienos kūrėjams geba tapti įkvepiančių eksperimentų lauku.
Klasika, kaip ištobulintas pojūtis
„French Fashion Award“, „A‘ Design Award & Competition“ bei kitų prestižinių konkursų laureatas – Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto docentas dr. Kęstutis Lekeckas pastebi: nors klasikinis drabužis nepraranda aktualumo, jį taip pat perrašo pastarojo meto realijos – technologinės inovacijos, tvarumo idėjos bei naujos kartos dizainerių mąstymas.
Pašnekovo žodžiais, viena vertus, klasikinio drabužio dizainas yra nusistovėjęs ir kinta visiškai minimaliai – jis tarsi egzistuoja šalia mados, todėl kardinalūs stiliaus vėjai jo neveikia.
Vis dėlto vizualinis stabilumas nereiškia stagnacijos. Inovacijos čia slepiasi, vaizdžiai tariant, po pamušalu, audinio struktūroje, funkcionalume, dėvėjimo komforte.
Tad tradicinis vilnos švarkas, siūtas prieš šimtą metų, ir šiuolaikinis kūrinys gali atrodyti kone identiškai, tačiau jų prigimtis skirsis iš esmės. Atitinkamai ir mes drabužį jau vertiname ne tik kaip estetinį, bet ir sudėtingą technologinį objektą.
„Medžiagos tampa geriau išdirbtos, minkštesnės, lengvesnės. Šiandienos technologijos leidžia pasiekti tokį audinio švelnumą ir tamprumą, apie kokį XX a. pradžios meistrai negalėjo net pasvajoti. Tad klasika šiandien yra daugiau nei vaizdas – tai ir pojūtis“, – sako pašnekovas.
Mada „iš mėgintuvėlio“
Būtent audiniai, faktūros yra ta sritis, kurioje fiksuojamos bene ryškiausios transformacijos, o ateities apranga vis dažniau siejama su laboratorijose gimusiais pluoštais. Dr. K. Lekeckas pastebi, kad mados pasaulyje drąsiai eksperimentuojama su biologiškai skaidžiomis medžiagomis, pavyzdžiui, tradicinės natūralios odos pakaitalais iš grybo, celiuliozės ar ananasų atliekų.
„Šiandien jau turime pavyzdžių, kai iš arbatos grybo (kombučios) ar kitų mikroorganizmų „išaugintų“ medžiagų kuriamos striukės ar klasikinio silueto švarkai. Žinoma, kol kas tai labiau potyrio mados ar performanso dalis, nes tokios medžiagos dažnai nėra visiškai tvarios, joms stabilizuoti vis dar prireikia sintetikos. Tačiau technologijos sparčiai vystosi ir ateityje panašios medžiagos gali pakeisti tradicines“, – įžvalgomis dalinasi pašnekovas.
Pastaraisiais metais vis aktualesnėse tvarumo paieškose klasikinis kostiumas savaime įgyja pranašumą. Toks drabužis – ilgaamžis, universalus, nesunkiai pritaikomas skirtingoms situacijoms.
„Moderniam dizaineriui, kuris orientuojasi į trumpalaikes tendencijas, būti tvariam yra žymiai sunkiau, – pripažįsta dr. K. Lekeckas. – Ir priešingai – puoselėdami tradicinį sukirpimą ir kokybę, jau esame tvariame kelyje. Kokybiškas klasikinis kostiumas gali būti persiuvamas, atnaujinamas ir tarnauti dešimtmečius – tai ir yra tvari arba lėtoji mada, iki žiedinės dar trūksta galutinio perdirbimo, kuris šiuo atveju sudėtingas, bet einama to link.“
Kur slypi povandeninės srovės
Dalis paties kūrėjo kolekcijų – modernios klasikos pavyzdžiai – gimsta iš gamybos likučių, formuojant medžiagą, kuri jau iš anksto orientuota į konkrečią lekalo formą. Tad už žiedinio dizaino, beatliekės (angl. zero-waste) gamybos sprendimus tarptautinį pripažinimą pelnęs dizaineris kartu liudija – šiandien tvarumas neatsiejamas ne tik nuo kūrybiškumo, bet ir inžinerinio tikslumo.
Su jaunąja dizainerių karta dirbantis dr. K. Lekeckas pripažįsta – šiuolaikinė mados industrija apskritai nebeatsiejama nuo skaitmenizacijos įtakos. Virtualios kolekcijos, 3D vizualizacijos, dirbtinis intelektas jau tapo naująja realybe.
„Šiandien faktiškai bet kas, turintis dirbtinio intelekto įrankį ir suformulavęs žodinę užklausą, gali sukurti drabužio vizualizaciją. Tai atveria milžiniškas galimybes bendrakūrai su klientu, tačiau čia slypi ir tam tikrų pavojų, – įspėja pašnekovas. – Didžiausia grėsmė – apriboti savo kūrybiškumą, viską patikint algoritmams. Jei nustosime patys generuoti idėjas ir tik adaptuosime tai, ką siūlo dirbtinis intelektas, pasidarysime tingūs ir prarasime menininko tapatybę. Inovacijos turi būti pagalbininkas, o ne kūrėjo pakaitalas.“
Jo nuomone, tik pusiausvyra tarp moderniųjų įrankių ir tradicinio rankų darbo pajėgi neužgožti kūrybiškumo ir dizainerio profesijos romantikos.
Inovacijų ir identiteto sąjunga
Dr. K. Lekeckas taip pat pripažįsta – kad ir kokių plačių galimybių atveria technologinis progresas, pats savaime opiausių mados industrijos iššūkių neišspręs.
„Tai kompleksinė problema – svarbu ne tik tvarios medžiagos, tvaresni procesai, bet ir lokalūs sprendimai, geros darbuotojų sąlygos bei teisingas užmokestis. Juk viena priežasčių, kodėl atsirado greitoji mada, – kad vartotojai norėjo pigių, greitai kintančių tendencijų, neinvestuodami į ilgalaikiškumą, – primena pašnekovas. – Tik tada, kai vartotojas, dizaineris ir gamintojas judės viena kryptimi, galėsime maksimaliai priartėti prie tvarumo.“
Paklaustas, o kokį gi drabužį regi po 20 ar 30 metų, kūrėjas atsako nevienareikšmiškai.
„Tikrai turėsime daug interaktyvios mados, kai drabužis galės keisti spalvą, prisitaikyti, šildyti ar vėsinti. 3D spausdinimo technologijos taip pat taps lengviau prieinamos ir plačiau paplitusios“, – prognozuoja pašnekovas.
Kartu jis išskiria fundamentalius dalykus, kurie kuria vertę dėl savo autentiškumo, rankų darbo ir „nemirtingumo“. „Tikiu ir kitu keliu – atsigręžimu į tradicijas, paveldą ir šalies identitetą. Labai norėčiau tikėti, kad abi šios kryptys – technologinė ir tradicinė – atras savo vietą ir vystysis paraleliai“, – sako mados namų „leKeckas“ įkūrėjas.
About the Author
