Kai po balistinės raketos smūgio į ligoninę ar gyvenamąjį rajoną vienu metu atvežami dešimtys sužeistųjų, gydytojas nebeturi prabangos ilgai svarstyti. Nebelieka nei idealių sąlygų, nei laiko papildomiems tyrimams ar ilgiems aptarimams. Kartais sprendimui lieka mažiau nei pusė minutės.
Apie tai – ne teorijomis, o sukrečiančiomis realiomis patirtimis – dalijasi Vilniaus miesto klinikinės ligoninės gydytojai, grįžę iš humanitarinių misijų Ukrainoje: med. m. dr. Andrius Karpavičius, Antanas Eigminas, Marius Lasinskas ir Mykolas Venckus.
Tai nebuvo įprasta stažuotė. Medikai dirbo vietose, kurios kine vadinamos „karštaisiais taškais“: ligoninėse, į kurias pacientai plūsta tiesiai po raketų atakų, masinių griūčių ar iš fronto linijų. Nors kiekviena misija buvo unikali, visus gydytojus vienijo tas pats iššūkis – būtinybė veikti žaibiškai.
Investicija į sistemos atsparumą
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės direktorė med. dr. Aušra Bilotienė Motiejūnienė pabrėžia, kad sprendimas deleguoti gydytojus į tokias misijas buvo sąmoningas žingsnis stiprinant pačios įstaigos pasirengimą krizėms.
„Suprantame, kad tai nėra paprastos profesinės išvykos. Tai patirtys, kurios reikalauja ne tik aukštos kompetencijos, bet ir didžiulės vidinės stiprybės. Tačiau kartu matome, kokią vertę mūsų gydytojai parsiveža atgal – tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme. Šios žinios ir patirtys stiprina ne tik pačius specialistus, bet ir visą mūsų ligoninę“, – sako ligoninės direktorė.
Anot jos, šiandien, kai vis daugiau kalbama apie sveikatos sistemos pasirengimą krizėms ir ekstremalioms situacijoms, tokios patirtys tampa itin svarbios.
„Tai, ką mūsų gydytojai pamatė Ukrainoje, leidžia kitaip įvertinti pasirengimą, komandų veikimą, sprendimų greitį ir atsparumą. Kartais vien teorinių planų nepakanka – reikia žmonių, kurie realiai matė, kaip sistema veikia kritinėmis sąlygomis“, – teigia direktorė.
„Ten negali sustingti“
Pirmasis į Ukrainą vykęs gydytojas Marius Lasinskas sako, kad viena stipriausių patirčių buvo suvokimas, kaip greitai ekstremaliose situacijose turi veikti visa sistema.
„Lietuvoje medicina dažnai vyksta planingai – turime laiko pasitikslinti, aptarti, atlikti papildomus tyrimus. Ten situacija visiškai kita. Kai vienu metu atvyksta daug sunkiai sužeistų pacientų, sprendimus turi priimti labai greitai. Negali sustingti ar dvejoti“, – pasakojo M. Lasinskas.
Pasak jo, didžiausią įspūdį paliko ne techniniai dalykai, o žmonių gebėjimas išlaikyti aiškų mąstymą visiško chaoso akivaizdoje.
„Po smūgių priėmimo skyriuje atsiranda ne tik medicininis krūvis, bet ir emocinė įtampa. Visur daug triukšmo, skausmo, panikos. Ir vis tiek turi gebėti atsiriboti nuo emocijų tiek, kad galėtum priimti teisingą sprendimą“, – sakė gydytojas.
Kai pacientų daugiau nei rankų
Antrojoje misijoje dalyvavęs gydytojas Antanas Eigminas teigia, kad Ukrainoje ypač ryškiai atsiskleidžia komandinis darbas.
„Tokiose situacijose vienas žmogus nieko nepadarys. Viskas priklauso nuo komandos – kaip greitai perduodama informacija, kaip aiškiai kiekvienas žino savo vaidmenį, kaip greitai priimami sprendimai“, – kalbėjo A. Eigminas.
Pasak jo, viena svarbiausių pamokų – pacientų rūšiavimas, arba vadinamasis triage.
„Kai sužeistųjų labai daug, medikai turi greitai nuspręsti, kam pagalbos reikia nedelsiant, kas gali palaukti, o kur, deja, galimybės jau labai ribotos. Tai vienas sunkiausių dalykų emociškai“, – pripažino gydytojas.
Jis neslepia, kad tokia patirtis pakeičia požiūrį ir grįžus dirbti į Lietuvą.
„Pradedi kitaip vertinti laiką, procesus, net komunikaciją tarp skyrių. Supranti, kad krizės metu viskas remiasi ne pavieniais specialistais, o sistema“, – sakė A. Eigminas.
Medicina, kai sąlygos tampa antraeiliu dalyku
Trečiojoje misijoje dalyvavęs med. m. dr. Andrius Karpavičius sako, kad Ukrainos ligoninėse ypač aiškiai matomas medikų gebėjimas prisitaikyti.
„Ten niekas nelaukia idealių sąlygų. Jei reikia – sprendimai priimami čia ir dabar. Labai stipriai pajauti, kad medicina pirmiausia yra žmogaus kompetencija ir gebėjimas veikti, o ne komfortiška aplinka“, – teigė A. Karpavičius.
Pasak jo, viena svarbiausių iš Ukrainos parsivežtų minčių – pasirengimas krizėms negali būti tik teorinis.
„Dažnai apie ekstremalias situacijas kalbame kaip apie hipotetinį scenarijų. Ukrainoje pamatai, kad visa tai gali tapti realybe labai greitai. Todėl pasirengimas turi vykti ne dokumentuose, o praktikoje“, – sakė gydytojas.
Jis pabrėžia, kad Ukrainos medikų patirtis keičia požiūrį į tai, kaip organizuojamas darbas ligoninėje kritinėmis situacijomis – nuo pacientų srautų valdymo iki operacinių pasirengimo.
„Labiausiai įsiminė žmonių ramybė“
Gydytojas Mykolas Venckus prisimena, kad viena netikėčiausių patirčių buvo ne pats chaosas, o žmonių reakcijos jo metu.
„Turbūt labiausiai nustebino medikų ramybė. Net po labai sudėtingų situacijų jie gebėdavo išlikti susikoncentravę ir dirbti toliau. Nebuvo panikos, nebuvo perteklinių emocijų – tik labai aiškus suvokimas, ką reikia daryti“, – pasakojo M. Venckus.
Anot jo, tokia aplinka iš esmės pakeičia požiūrį į profesiją.
„Po tokių patirčių pradedi kitaip vertinti dalykus, kurie kasdienybėje atrodo didelės problemos. Supranti, kokią reikšmę turi komanda, pasiruošimas ir gebėjimas veikti net tada, kai aplinkybės nėra tavo kontroliuojamos“, – sakė gydytojas.
Patirtis, sauganti Vilnių
Ligoninės medikai vieningai sutaria: šios misijos yra neįkainojama patirtis Lietuvos sveikatos sistemai. Darbas ekstremaliomis sąlygomis leidžia geriau suprasti, kaip ligoninės turėtų reaguoti masinių nelaimių ar krizių metu.
Nors nė vienas iš gydytojų nekalba apie heroizmą, jų pasakojimuose nuolat kartojasi viena mintis: kritinėse situacijose svarbiausia tampa ne technologijos, o žmogaus gebėjimas per 30 sekundžių priimti teisingą sprendimą. Tai patirtis, kuri stiprina mūsų medikų bendruomenę ir užtikrina, kad esant poreikiui, jie bus pasiruošę veikti užtikrintai.
About the Author
