Šeimai pasukus skirtingais keliais greitai paaiškėja, kad sudėtingiausi klausimai – ne apie praeitį, o apie vaiko kasdienybę. Su kuo vaikas gyvens? Kaip bendraus su skyrium gyvenančiu tėvu ar motina? Ar įmanomas „50:50“ laiko pasidalijimas? Ir ką daryti, kai teismo „popieriuje“ nustatyta tvarka realybėje neveikia?
„Tėvų konfliktai neturi tapti vaiko gyvenimo režimu. Teismas visada ieško atsakymo į vieną klausimą – kas vaikui bus geriausia“, – sako advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas Markas Dobrovolskis.
Gyvenamoji vieta – ne tik kur gyvena, bet ir kas sprendžia kasdienybės klausimus
Civilinis kodeksas numato, kad vaiko gyvenamoji vieta pirmiausia nustatoma tėvų susitarimu. Jei susitarti nepavyksta, sprendimą priima teismas.
„Tai nėra vien formalus adresas. Gyvenamoji vieta yra teisinė atrama vaiko kasdienybei – ji padeda aiškiau atskirti, kas užtikrina kasdienę priežiūrą ir stabilumą“, – komentuoja M. Dobrovolskis.
Teismo sprendimas dėl gyvenamosios vietos turi praktinių pasekmių. Jis lemia, kas dažniau priima kasdienius sprendimus dėl vaiko priežiūros, o įstatyme numatyta tvarka – ir kas tvarko vaiko turtą uzufrukto teise. Todėl „su kuo nustatyta gyvenamoji vieta“ realybėje reiškia ir didesnę atsakomybę, ir daugiau kasdienės kontrolės.
Teismas vertina vaiko interesus, o ne tėvų ambicijas
Sprendžiant ginčą pagrindinis kriterijus yra vaiko interesai. Teismas vertina ryšį su kiekvienu iš tėvų, tėvų asmenines savybes, realų dalyvavimą vaiko gyvenime, galimybes skirti laiką, darbo pobūdį, ankstesnę vaiko priežiūros praktiką, stabilios aplinkos svarbą.
„Teismui svarbu ne tai, ką tėvai deklaruoja, o tai, kaip vaikas gyveno iki konflikto: kas jį vežė į darželį, kas sprendė kasdienius klausimus, kaip buvo pasidalintos pareigos, prie ko vaikas labiau prisirišęs“, – tikina „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas.
Teismai taip pat akcentuoja, kad susiklosčiusi situacija paprastai keičiama tik tada, kai tam yra rimtų priežasčių – vaikui stabilumas dažnai yra didelė vertybė.
Bylose reikšmingos ir Valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos išvados. Vaiko nuomonė gali būti išklausoma, tačiau ji nėra automatiškai lemianti – teismas gali spręsti kitaip, jei mano, kad kitoks sprendimas geriau atitiks vaiko interesus.
„Vaiko noras yra svarbus signalas, bet teismas turi įvertinti, ar tas noras nėra konflikto, spaudimo ar lojalumo vienam iš tėvų pasekmė“, – paaiškina M. Dobrovolskis.
Kodėl „50:50“ ne visada veikia
Skyrium gyvenantis tėvas ar motina turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas turi teisę bendrauti su abiem tėvais. Jei tėvai nesusitaria, bendravimo tvarką nustato teismas, o ribojimai galimi tik išimtiniais atvejais, kai tai būtina vaiko interesams.
„Svarbu suprasti: bendravimas nėra privilegija, kurią vienas tėvas suteikia kitam. Tai vaiko teisė – ir suaugusieji turi pareigą padėti ją įgyvendinti“, – pabrėžia teisininkas.
Bendratėvystė, kai vaikas su kiekvienu iš tėvų praleidžia po lygiai laiko, nėra automatinis sprendimas. Teismas vertina logistiką (atstumus, mokyklą ar darželį), tėvų darbo grafikus, vaiko amžių, socialinius ryšius. Jei toks grafikas vaikui reiškia nuolatinį keliavimą, išbalansuojančią rutiną ir stresą, jis gali būti laikomas ne geriausiu sprendimu.
„50:50“ gražiai skamba, bet vaikui svarbiausia – ne matematinė lygybė, o stabilumas ir realiai veikianti rutina. Kartais mažiau važinėjimo reiškia daugiau ramybės“, – sako M. Dobrovolskis.
Kai sprendimas nevykdomas, padeda antstolis, bet vaiko neprivers
Teismas gali numatyti pereinamąjį laikotarpį – ypač kai ryšys su vienu iš tėvų buvo silpnesnis ar vaikas mažesnis. Bendravimas gali būti intensyvinamas palaipsniui. Be to, tvarka nėra amžina: pasikeitus aplinkybėms (vaiko poreikiams, amžiui, tėvų galimybėms), ji gali būti keičiama.
Jei bendravimo tvarka nevykdoma, galima kreiptis į antstolį. Teismas gali skirti piniginę baudą už nevykdymą, tačiau praktikoje pabrėžiama: tvarka negali būti įgyvendinama mechaniškai, ypač jei vaikas pats atsisako bendrauti ir konfliktas yra gilus.
„Sprendimą įmanoma vykdyti, bet santykio – neužsakysi. Jei šeimos konfliktas užnuodija vaiko ryšį su vienu iš tėvų, dažnai pirmas žingsnis turi būti ne baudos, o pagalba šeimai ir aiškus planas, kaip atkurti bendravimą“, – pataria M. Dobrovolskis.
Skyrybos užbaigia suaugusiųjų santykius, bet tėvystės – ne. Teismų logika paprasta: vaiko interesai, stabilumas ir ryšys su abiem tėvais yra svarbiau už norą laimėti ginčą. O geriausias sprendimas dažniausiai būna tas, kurį tėvai sugeba įgyvendinti kasdien – ramiai, nuosekliai ir be vaiko įtraukimo į konfliktą.
About the Author
