Naudoto automobilio pirkimas dažnai prasideda nuo klausimų apie ridą, variklį, kėbulą ar serviso istoriją, tačiau problemos neretai išryškėja tik po sandorio – kai paaiškėja gedimas, dokumentuose nurodyta ne visa kaina arba pardavėju įrašytas ne tas asmuo, kuriam iš tikrųjų sumokėti pinigai. Tokiais atvejais svarbu ne tik tai, kas automobiliui nutiko, bet ir ar pirkėjas gali įrodyti, ką, iš ko ir kokiomis sąlygomis įsigijo. Kokias klaidas dažniausiai daro naudotų automobilių pirkėjai ir kuo vėliau gali pasinaudoti pardavėjai, aiškina teisės firmos „Sorainen“ teisininkas Nojus Jašmontas.
„Didžiausia klaida – pirkti automobilį pagal pardavėjo pasakojimą, o ne pagal dokumentus ir patikros rezultatus. Naudoto automobilio pirkimas visada susijęs su rizika, tačiau ginčo atveju labai svarbu, ar pirkėjas galės įrodyti, iš ko pirko automobilį, kiek už jį sumokėjo, kokia buvo automobilio būklė ir kokius trūkumus pardavėjas atskleidė“, – sako N. Jašmontas.
Sutartyje turi sutapti pardavėjas, pinigai ir automobilis
Svarbiausias dokumentas perkant naudotą automobilį yra pirkimo-pardavimo sutartis arba kitas nuosavybės įgijimą patvirtinantis dokumentas. Anot N. Jašmonto, jame turėtų būti tiksliai nurodytas pardavėjas, pirkėjas, automobilio duomenys, VIN kodas, rida, tikroji kaina, atsiskaitymo būdas, žinomi defektai, autoįvykiai ir automobilio perdavimo aplinkybės. Ne mažiau svarbu išsaugoti skelbimą, mokėjimo įrodymą, susirašinėjimą su pardavėju, serviso diagnostikos dokumentus ar kitus įrodymus, kurie vėliau gali parodyti, kokios būklės automobilis buvo perduotas pirkėjui.
„Geriausia taisyklė pirkėjui – pinigai, automobilis ir sutartis turi sutapti. Asmuo, kuriam mokami pinigai, turi būti tas pats asmuo, kuris dokumentuose nurodytas pardavėju. Automobilis turi būti tiksliai identifikuotas pagal VIN, kaina turi būti tikra, o žinomi defektai – įrašyti. Jei pardavėjas siūlo daryti „paprasčiau“, „kaip visi daro“ ar „tik Regitrai“, dažniausiai tai reiškia, kad rizika perkeliama pirkėjui“, – pažymi teisininkas.
Pirkėjas neturėtų pasirašyti tuščios ar nepilnai užpildytos sutarties, sutikti, kad joje būtų nurodyta mažesnė kaina nei realiai mokama, ar mokėti pinigų asmeniui, kuris nėra nurodytas pardavėju. N. Jašmonto teigimu, netikra kaina sutartyje gali tapti problema, jei vėliau pirkėjas prašytų nutraukti sandorį ir grąžinti pinigus. Pavyzdžiui, jeigu realiai sumokėta 12 tūkst. eurų, o sutartyje įrašyta 7 tūkst. eurų, pirkėjui būtų sunkiau įrodyti, kokią sumą jis iš tiesų turi teisę susigrąžinti.
Kas gali būti laikoma paslėptu defektu
Viena didžiausių naudoto automobilio pirkėjų baimių – po sandorio paaiškėję paslėpti defektai. Vis dėlto, anot N. Jašmonto, teisinėje kalboje dažniau kalbama ne apie „paslėptą defektą“, o apie paslėptus daikto trūkumus, kurie išaiškėjo vėliau. Tokiu trūkumu gali būti laikomas defektas, kuris egzistavo automobilio perdavimo metu arba kurio priežastis jau buvo susiformavusi iki perdavimo, nebuvo pirkėjui atskleistas, nebuvo akivaizdus įprastos apžiūros metu ir daro įtaką automobilio naudojimui, saugumui, vertei ar pirkėjo sprendimui pirkti.
„Paslėptas defektas nėra bet koks po pirkimo atsiradęs gedimas. Naudotas automobilis nėra naujas daiktas, todėl jo būklė vertinama pagal amžių, ridą, kainą, eksploatavimo istoriją ir konkretaus gedimo pobūdį. Pavyzdžiui, rimtas pavarų dėžės ar variklio defektas, kurio priežastys buvo susiformavusios dar iki pardavimo, gali būti paslėptas defektas. Tačiau po kelių mėnesių įprastai susidėvėjusios stabdžių kaladėlės, akumuliatorius ar padangos savaime dar nereiškia pardavėjo atsakomybės“, – sako teisininkas.
Ginčuose dėl naudotų automobilių nėra taisyklės, kad visada laimi pirkėjas arba visada laimi pardavėjas. N. Jašmonto teigimu, lemia įrodymai: kada gedimas pasireiškė, ką nustatė servisas ar ekspertas, kaip automobilis buvo apibūdintas skelbime, kokie trūkumai įrašyti sutartyje ir kaip šalys bendravo po gedimo nustatymo. Pardavėjui taip pat gali padėti įrodymai, kad gedimas atsirado jau po pardavimo, buvo susijęs su normaliu nusidėvėjimu, netinkamu eksploatavimu ar tuo, kad pirkėjas neleido apžiūrėti automobilio prieš remontą.
„Pretenzijų neturiu“ neužkerta kelio ginčui
Sutartyse dažnai įrašoma frazė, kad pirkėjas su automobilio būkle susipažino ir pretenzijų neturi. Tokia formuluotė gali būti reikšminga kalbant apie akivaizdžius trūkumus – kėbulo įbrėžimus, salono defektus, padangų būklę ar kitus dalykus, kuriuos buvo galima pastebėti prieš perkant. Tačiau, pasak teisininko, paslėptų trūkumų atveju vien tokios frazės nepakanka.
„Frazė, kad pirkėjas pretenzijų neturi, pardavėjui padeda, bet ji nėra absoliuti gynyba. Ji nereiškia, kad pirkėjas atsisako visų teisių dėl trūkumų, kurių negalėjo matyti ir apie kuriuos nežinojo“, – aiškina teisininkas.
Vis dėlto pardavėjo atsakomybė taip pat nėra absoliuti. Jis neturi atsakyti už trūkumus, kurie atsirado po automobilio perdavimo dėl pirkėjo netinkamo naudojimo, avarijos, neprofesionalaus remonto, nepriežiūros ar normalaus nusidėvėjimo. Todėl kiekvienu atveju svarbu vertinti ne tik patį gedimą, bet ir jo priežastį, atsiradimo laiką, automobilio būklę pardavimo metu bei tai, ką šalys buvo užfiksavusios dokumentuose.
Ką daryti įtarus defektą
Jeigu po pirkimo paaiškėja rimtas gedimas, viena didžiausių pirkėjo klaidų – pradėti remontą dar neužfiksavus gedimo požymių ir nesuteikus pardavėjui galimybės įvertinti automobilio būklės. Pirmiausia reikėtų sumažinti automobilio naudojimą, jei tolesnis važiavimas gali didinti žalą, užfiksuoti gedimo požymius nuotraukomis, vaizdo įrašu ar prietaisų skydelio klaidomis, kreiptis į servisą dėl diagnostikos ir paprašyti rašytinės išvados, kurioje būtų nurodyta ne tik kas sugedo, bet ir galima gedimo priežastis.
„Labai svarbu kuo greičiau raštu informuoti pardavėją, aiškiai nurodyti reikalavimą ir suteikti jam galimybę automobilį apžiūrėti arba pasiūlyti sprendimą. Pirkėjui gali būti nepalanku, jei pardavėjas apie defektą informuojamas tik tada, kai remonto darbai jau pradėti ar baigti. Tokiu atveju pardavėjas gali pagrįstai sakyti, kad iš jo buvo atimta galimybė pačiam įvertinti trūkumą“, – sako N. Jašmontas.
Pirkėjas, įrodęs paslėptą defektą, gali reikalauti nemokamai pašalinti trūkumą, atlyginti pagrįstas remonto išlaidas, sumažinti kainą, o reikšmingesniais atvejais – nutraukti sutartį ir susigrąžinti sumokėtus pinigus. Sutarties nutraukimas nėra automatinis kiekvieno gedimo atveju: kuo defektas reikšmingesnis, brangesnis, labiau susijęs su saugumu ar automobilio tinkamumu naudoti pagal paskirtį, tuo didesnė tikimybė, kad pirkėjas galės reikalauti griežtesnių pasekmių.
Jeigu automobilį vartotojas perka iš verslininko, ginčas gali būti sprendžiamas ir Valstybinėje vartotojų teisių apsaugos tarnyboje. Jei automobilis perkamas iš privataus fizinio asmens, kuris nėra verslininkas, tai nėra vartojimo santykis, todėl, susitarti nepavykus, ginčas paprastai sprendžiamas civiline tvarka teisme.
„Naudoto automobilio pirkimas visada susijęs su didesne rizika nei naujo daikto įsigijimas, bet tai nereiškia, kad pardavėjas gali nuslėpti reikšmingus trūkumus ar parduoti automobilį, neatitinkantį įprastų kokybės reikalavimų. Pirkėją labiausiai saugo paprasti dalykai: tikrasis pardavėjas sutartyje, reali kaina, tikslūs automobilio duomenys, įrašyti defektai, išsaugotas skelbimas ir aiškūs mokėjimo įrodymai“, – apibendrina N. Jašmontas.
About the Author
