Sporte kartais įvyksta pergalės, kurių neparodo jokia rezultatų lentelė. Vienam vaikui tai gali būti pirmą kartą įveikta distancija, kitam – drąsa ateiti į treniruotę be tėvų, trečiam – pirmas pokalbis su kitu vaiku. Plaukimo trenerė Inga Zeniauskienė, jau dešimtmetį dirbanti su vaikais, turinčiais negalią, sako, kad sportas jiems yra kur kas daugiau nei treniruotės – jis augina pasitikėjimą savimi, drąsą bendrauti ir kuria neįkainojamą ryšį, rašoma „Bitė Lietuva“ pranešime žiniasklaidai.
Pasak I. Zeniauskienės, kai vaikai pirmą kartą varžybose įveikia atstumą, svarbiausia jiems būna ne užimta vieta, o asmeninė pergalė – jie tiesiog džiūgauja tai padarę.
„Smagiausia tai, kad jie moka džiaugtis esama akimirka ir to moko mane. Dirbdama šį darbą supratau, koks jis reikšmingas, nes pamačiau, kaip keičiasi vaikai, auga jų savivertė, atsiranda pasitikėjimas, keičiasi socializacija bei kokie atviri ir tikri jie yra“, – sako plaukimo trenerė, kurios paruošti sportininkai su fizine negalia yra Lietuvos neįgaliųjų plaukimo rekordininkai.
Kelias, tapęs daugiau nei darbu
Viskas prasidėjo prieš 10 metų, prisimena I. Zeniauskienė, kai jos paprašė kartą per savaitę mokyti plaukti Dauno sindromą turinčius vaikus, padėti jiems ruoštis varžyboms. Nuo tada ji ėmė plačiau domėtis neįgaliųjų sportu, į treniruotes kvietė ir kitus vaikus su fizine negalia.
„Šie vaikai man yra labai svarbūs ir nenoriu jų palikti. Todėl įkūriau Telšių rajono neįgaliųjų sporto klubą „Galia“. Jame dabar yra 26 vaikai su intelekto ir 5 – su fizine negalia. Jie yra daugkartiniai Lietuvos čempionai ir prizininkai“, – nurodo pašnekovė.
Trenerė pripažįsta, kad į vaikų sportą ne visada žiūrima rimtai, todėl ji daug dėmesio skiria visuomenės švietimui: veda mokymus apie specialiųjų poreikių turinčius vaikus, supažindina su fizinę negalią turinčių vaikų sportu.
Prie šios misijos prisideda ir „Bitė Lietuva“, kurios drauge su Lietuvos paralimpiniu komitetu inicijuota Paralimpinė trenerių akademija ir padeda treneriams gilinti žinias, dalytis patirtimi bei į sportą įtraukti dar daugiau vaikų su negalia.
„Treneriai, dirbantys su vaikais, turinčiais negalią, atlieka prasmingą darbą, kuriam reikia ne tik profesinių žinių, bet ir kantrybės, jautrumo, gebėjimo užmegzti ryšį. Todėl svarbu, kad treneriai jaustų palaikymą, galėtų stiprinti kompetencijas ir dalytis patirtimi su bendraminčiais. Paralimpinė trenerių akademija tam ir skirta – suteikti daugiau žinių ir pasitikėjimo dirbant su vaikais, kuriems sportas gali tapti svarbia gyvenimo dalimi bei padėti tapti visaverčiu visuomenės nariu“, – sako „Bitės“ vadovas Arūnas Mickevičius.
Akademijoje dalyvavusi I. Zeniauskienė teigia, kad mokymai jai suteikė ne tik daug patirties, bet ir palaikymo.
„Bitės“ paralimpinė trenerių akademija leido susitikti su kitais treneriais, pasidalinti patirtimi, išgyvenimais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Mokymai vyko visą dieną, bet laikas prabėgdavo labai greitai, buvo labai įdomu. Dalyvaučiau ir ne vieną kartą tokiuose mokymuose“, – įspūdžiais dalijasi trenerė.
Vaiko pasitikėjimą užsitarnauti nelengva, bet verta
I. Zeniauskienė pripažįsta, kad darbas tikrai nėra lengvas – vaikai su negalia yra labai skirtingi, jiems reikia daugiau dėmesio, tačiau dėl to daug labiau prie jų prisiriši – su kai kuriais vaikais trenerė bendrauja jau 10 metų.
„Pažįstu jų šeimas, dažnai drauge keliaujame, suprantame vieni kitus iš žvilgsnio. Ašaras dažniausiai liejame su sportininke Ieva, kai jai pavyksta pasiekti gerą rezultatą. Abi žinome, kaip sunkiai ji dirba, todėl pasiekus finišą viskas atsileidžia – apsikabinusios nubraukiame ašarą“, – gražiomis akimirkomis dalijasi pašnekovė.
I. Zeniauskienės teigimu, į pirmas treniruotes atėję vaikai jaučiasi nedrąsiai – pavyzdžiui, užsitarnauti vieno autistiško berniuko pasitikėjimą truko 1,5 metų. Antrokas iš pradžių bendravo tik su treniruotes stebėjusiu tėčiu, tačiau galiausiai pats priėjo ir apsikabino trenerę.
„Dabar jam bus 20 metų ir mes dar sportuojame kartu – tėčio seniai nereikia. Kita mergaitė iš pradžių nepriimdavo mano pastabų ir tik man pasitraukus pati bandydavo viską daryti. Reikėjo 2 metų – dabar ji jau plaukia techniškai, nors mėgsta mokytis atskirai. Didžiuojuosi visais savo sportininkais, nes jie visi siekia užsibrėžto tikslo ir tai tikrai padės jiems tolesniame gyvenime“, – pasakoja trenerė.
About the Author
