„Gal aš tiesiog per jautriai reaguoju?“, „Gal čia buvo tik juokelis?“, „Gal aš ne taip supratau?“ – tokios mintys dažnai lydi žmones, susidūrusius su seksualiniu priekabiavimu. Specialistai sako, kad būtent abejonė ir situacijos neaiškumas dažnai tampa priežastimi, kodėl nukentėję asmenys nesikreipia pagalbos ir nepraneša apie patirtą nepageidaujamą elgesį.
Pasak Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Lygių galimybių integravimo grupės vyresniojo patarėjo Mažvydo Karaliaus, seksualinis priekabiavimas retai atrodo taip, kaip dažnai vaizduojama filmuose ar viešojoje erdvėje.
„Seksualinis priekabiavimas dažniausiai pasireiškia subtiliomis formomis – komentarais, juokeliais, žvilgsniais, nepageidaujamais prisilietimais, dviprasmiškomis replikomis. Dėl to žmonėms dažnai būna sunku iš karto suprasti, kad tai, ką jie patiria, nėra normalu“, – sako jis.
Svarbiausias ženklas – nepageidaujamumas
Anot eksperto, vienas svarbiausių seksualinio priekabiavimo aspektų yra ne tai, kokia buvo kito žmogaus intencija, o kaip situacijoje jaučiasi ją patiriantis asmuo.
„Pagrindinis seksualinio priekabiavimo elementas yra nepageidaujamumas. Jeigu žmogui elgesys kelia diskomfortą, verčia jaustis nejaukiai, žemina ar žeidžia, tai jau yra labai svarbus signalas atkreipti dėmesį“, – pabrėžia M. Karalius.
Pasak jo, žmonės dažnai pradeda abejoti savo reakcija būtent todėl, kad aplinka linkusi menkinti tokias situacijas. Anot jo, mūsų šalyje priekabiavimo normalizavimas – tarsi įaugęs į kraują.
„Dažnai girdime frazes: „čia tik humoras“, „tu nesupranti juoko“, „per jautriai reaguoji“. Tokie pasakymai verčia žmogų pradėti abejoti savo patirtimi. Tačiau pats savęs kvestionavimas jau gali būti ženklas, kad elgesys buvo netinkamas“, – sako ekspertas.
Ką daryti, jei nesate tikri?
Specialistas ragina nesistengti iš karto sau atsakyti, ar situacija pakankamai rimta, kad būtų laikoma seksualiniu priekabiavimu pagal įstatymą.
„Nereikia iš karto bandyti sau įrodyti, kad tai buvo seksualinis priekabiavimas teisine prasme. Užtenka pripažinti, kad tas elgesys buvo nemalonus ir nepageidaujamas“, – teigia jis.
M. Karalius rekomenduoja apie situaciją pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitikima – artimuoju, kolega, psichologu ar atsakingu asmeniu darbovietėje.
„Labai svarbu nelikti vienam su tuo jausmu. Pasitikrinimas su kitais žmonėmis dažnai padeda geriau suprasti situaciją ir susigrąžinti pasitikėjimą savo reakcija“, – sako jis.
Jeigu žmogus jaučiasi saugiai, galima aiškiai pasakyti priekabiaujančiam asmeniui, kad toks elgesys yra nepriimtinas – tai neretai padeda.
„Galima labai aiškiai įvardyti: „Man tai nepatinka“, „Nedaryk taip daugiau“, „Nesielk taip su manimi“. Žmogus neturi teisintis dėl savo ribų“, – pabrėžia M. Karalius.
Kodėl žmonės nepraneša?
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, seksualinis priekabiavimas išlieka itin latentinis reiškinys – nors jį patiria daug žmonių, oficialių pranešimų sulaukiama nedaug.
Pasak M. Karaliaus, viena priežasčių yra natūrali žmogaus reakcija į šoką.
„Žmonės dažnai į priekabiavimą reaguoja sustingimu. Vėliau atsiranda kaltė: kodėl nepasakiau, kodėl nepasipriešinau. Tačiau tokia reakcija yra normali“, – aiškina jis.
Prie tylos prisideda ir baimė dėl pasekmių – galimo keršto, kolegų nusisukimo ar įtampos darbovietėje. Ekspertas atkreipia dėmesį, kad seksualinio priekabiavimo situacijose dažnai egzistuoja galios santykiai – priekabiaujantis asmuo gali būti vadovas, dėstytojas ar kolektyve autoritetą turintis žmogus. Tokiu atveju situacija tampa sudėtingesnė, nes žmogus gali nesijausti saugiai konfrontuodamas su priekabiautoju.
„Dažnai žmonės apie seksualinį priekabiavimą praneša tik jau būdami apsisprendę išeiti iš darbo. Tai rodo, kiek daug vidinės įtampos ir baimės tokios situacijos sukelia“, – sako ekspertas.
Darbdavių atsakomybė – ne tik reaguoti, bet ir užkirsti kelią
Pasak specialisto, seksualinio priekabiavimo prevencija negali apsiriboti formaliomis taisyklėmis dokumentuose.
„Darbdavio atsakomybė yra kurti aplinką, kurioje darbuotojai žinotų, koks elgesys yra netinkamas, jaustųsi saugiai pranešdami apie problemas ir matytų, kad į situacijas reaguojama rimtai“, – teigia M. Karalius.
Anot jo, organizacijose svarbūs ne tik aiškūs pranešimų mechanizmai, bet ir nuolatinis darbuotojų švietimas apie seksualinio priekabiavimo formas, ribas bei pagalbos galimybes.
About the Author
