Penkiolika metų matyti socialinių paslaugų organizacijų kasdienybę iš vidaus – tai pažinti ne tik jų stiprybę, bet ir trapumą. Nuolatinis balansavimas tarp pagalbos žmogui ir ribotų resursų, tarp atsidavimo ir nuovargio, tarp stabilumo ir netikėtumo – tokia yra jų realybė. Ypač tai jaučiama Lietuvos regionuose, kur socialinių paslaugų organizacijos dažnai veikia su ribotais resursais, o jų stabilumas tiesiogiai veikia vietos bendruomenių kasdienybę.
Kas padeda šioms organizacijoms nepalūžti, kai aplinkybės tampa sudėtingos? Į šį klausimą savo monografijoje atsakymų ieško Mykolo Romerio universiteto vadybos krypties daktarė Jolita Gečienė, daugiau nei penkiolika metų dirbanti socialinių paslaugų srityje (Anykščių socialinės globos namų direktorė ir Savivaldybių socialinės globos įstaigų vadovų asociacijos pirmininkė).
Ši dviguba – praktikės ir tyrėjos – perspektyva leidžia į atsparumą pažvelgti ne kaip į abstrakčią sąvoką, o kaip į kasdienį gebėjimą išlaikyti svarbiausią tikslą: kad pagalba žmogui nenutrūktų tada, kai pačiai organizacijai tampa sunku.
Atsparumas gimsta ne krizėje
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad organizacijų atsparumą lemia finansai ar technologijos. Tačiau tyrimas rodo kitą vaizdą – kritinėse situacijose svarbiausia tampa gebėjimas veikti kartu.
Pavyzdžiui, netikėtai išaugus paslaugų poreikiui regione, viena organizacija geba greitai perskirstyti darbus, įtraukti partnerius ir tęsti veiklą, o kita – susiduria su chaosu ir paslaugų trikdžiais. Regionuose tokios situacijos dažnai tampa ne išimtimi, o kasdienybe – čia kiekvienas sutrikimas greitai pajuntamas visos bendruomenės mastu.
Kaip pabrėžia mokslininkė, atspari organizacija nėra ta, kuri išvengia sunkumų. Tai ta, kuri jų metu nesubyra, geba prisitaikyti ir po sukrėtimų atsitiesti. Atsparumas čia suvokiamas kaip procesas: numatyti, reaguoti, mokytis ir keistis. „Atsparumas pirmiausia reiškia žinojimą, jog nesi vienas“, – sako dr. J. Gečienė. Organizacijos stiprybė slypi bendrystėje, pasitikėjime ir gebėjime išlaikyti kryptį net neapibrėžtumo sąlygomis. Šį reiškinį mokslininkė apibūdina taikliu palyginimu: atspari organizacija yra tarsi medis audroje. Jis gali būti lankstomas, bet nelūžta. O po išbandymų dažnai tampa dar stipresnis.
Kodėl vieni atsilaiko, o kiti – ne?
Net ir veikdamos panašiomis sąlygomis, organizacijos krizių metu elgiasi skirtingai. Vienos mobilizuojasi, kitos stringa. Skirtumas dažniausiai slypi ne išorėje, o viduje – organizacijos kultūroje, priimamuose sprendimuose, žmonių santykiuose. Tai ypač ryšku mažesnėse savivaldybėse, kur organizacijos negali pasikliauti dideliais rezervais, todėl jų vidinė stiprybė tampa lemiamu veiksniu.
Organizacija nėra vien formali struktūra ar taisyklių visuma. Svarbiausia, kaip ji veikia kasdienybėje: ar darbuotojai jaučiasi girdimi, ar egzistuoja pasitikėjimas, ar mokomasi iš patirties. Stipri lyderystė, aiški kryptis ir komandos ryšys tampa savotišku „nematomu rezervu“, kuris išryškėja būtent tada, kai jo labiausiai reikia.
Pavyzdžiui, darbuotojams susirgus ar išėjus iš darbo, komanda, kurioje vyrauja pasitikėjimas, dažniau perima papildomas atsakomybes ir ieško sprendimų, o ne laukia nurodymų „iš viršaus“.
Tyrimas rodo, kad galima išskirti kelis esminius dalykus, kurie daro didžiausią įtaką organizacijų atsparumui. Pirmiausia – žmonės. Jų kompetencijos, motyvacija ir gebėjimas veikti sudėtingomis sąlygomis. Ne mažiau svarbi ir lyderystė – gebėjimas priimti sprendimus, telkti komandą ir matyti kryptį net esant neapibrėžtumui. Kitas svarbus aspektas – gebėjimas bendradarbiauti. Tarpinstituciniai ryšiai, partnerystės ir informacijos dalijimasis leidžia organizacijoms veikti ne pavieniui, o kaip sistemai. Galiausiai, vis didesnę reikšmę įgauna technologijos ir inovacijos – jos padeda greičiau reaguoti, efektyviau valdyti procesus ir geriau numatyti galimas rizikas.
Investicija ne tik į sistemą, bet ir į visuomenę
Vienas svarbiausių monografijos akcentų – atsparumas nėra kuriamas krizės metu. Tam pamatas klojamas gerokai anksčiau. Organizacijos, kurios geba iš anksto numatyti galimus scenarijus, greičiau reaguoja netikėtose situacijose. Ne mažiau svarbus, anot mokslininkės, ir kitas aspektas – nuoseklus darbas su žmonėmis. Emocinė darbuotojų savijauta, tarpusavio pasitikėjimas, profesinis augimas nėra „papildomi“ dalykai. Tai – organizacijos stabilumo pagrindas. Trečiasis svarbus elementas – gebėjimas mokytis. Lanksčios organizacijos, kurios nebijo keistis, bendradarbiauti ir ieškoti naujų sprendimų, sunkumus dažniau paverčia augimo galimybėmis, o ne aklavietėmis.
Kalbant apie socialinių paslaugų organizacijas, lengva jas matyti kaip sistemos dalį. Tačiau toks požiūris neretai užgožia pačią esmę. „Tai organizacijos, kuriose kasdien saugomas žmogaus orumas, atkuriama viltis ir padedama tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos“, – pabrėžia dr. J. Gečienė.
Todėl investicijos į šią sritį reiškia daugiau nei finansavimą. Tai investicija į visuomenės gebėjimą pasirūpinti pažeidžiamiausiais žmonėmis ir išlaikyti atsparumą net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Anot dr. J. Gečienės, didžiausi pokyčiai prasideda nuo mažų žingsnių: nuo gebėjimo pastebėti kitą žmogų ir nelikti abejingiems.
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
About the Author
