Kol vieni į darbą kasdien skuba automobiliais ar autobusais, Valstybinių miškų urėdijos (VMU) Mažeikių regioninio padalinio Žagarės girininkijos girininkas Gediminas Vitkauskas kartais renkasi visai kitokią transporto priemonę – į darbą joja žirgu. Nors dešimties kilometrų kelionė ant ristūno Tomio nugaros trunka apie valandą, girininkui tai ne sugaištas laikas, o galimybė pabūti gamtoje, stebėti mišką ir bent trumpam išvengti kasdienio skubėjimo.
Ristūnas, tapęs šeimos dalimi
Žirgas, vardu Ilves Toma, arba kitaip – Tomis, Gedimino gyvenime tapo kur kas daugiau nei transporto priemone – tai tikras draugas, turintis savo charakterį, savo istoriją ir svarbią vietą šeimos gyvenime. Ristūnas į Gedimino kiemą atkeliavo su sveikatos problemomis – paaiškėjo, kad Tomis kenčia nuo alergijų, todėl negali gyventi tvarte ir ėsti paprasto šieno. Dabar Tomis sveikas ir laisvas gyvena Spirakių kaime, Joniškio rajone, o vakarais, kai Gedimino šeima valgo vakarienę, stuksena nosimi į langą prašydamas skanėstų.
Iš vaikystės vienkiemyje – į miškininkystę
Gediminui augant vienkiemyje, miškas buvo visai šalia. Bet toks gyvenimas vaikui ne visada buvo privalumas. Gediminas prisimena, kad kartais pavydėdavo klasės bičiuliams.
„Jie mieste, o ten – draugai, pramogos. Bet su laiku atrandi kitas vertybes. Atrandi tą džiaugsmą gamtoje ir jis tau atstoja dalį įprastų pramogų“, – sako girininkas.
Šiandien Gediminas gyvena ten pat. Drauge su žmona Greta augina keturis vaikus, tris šunis, žirgą ir būrį paukščių. Anksčiau sodyboje buvo ir daugiau sparnuočių.
„Dabar stengiuosi mažinti. Turiu karališkųjų fazanų, žąsų ir paprastų vištų. Prieš tai turėjau ir povų, ir visokių veislinių vištų. Nebėra kada. Darbas, vaikai, reikia pamokas padėti paruošti – veiklų visokiausių yra“, – pasakoja vyras.
Miškininkystė Gedimino šeimoje sava – tėtis buvo girininkas, mama dirbo eigule.
„Aš jau nuo mokyklos laikų turėjau mintį, kad medžioklė, miškas ir miškininkystė man tinka. Aišku, buvo šiek tiek abejonių, nes iš klasės vienas pats stojau. Bet niekur nebesiblaškiau“, – teigia pašnekovas.
Girininku G. Vitkauskas dirba nuo 2013 m. Iš šalies toks darbas kartais įsivaizduojamas romantiškai: miškai, takai, ramybė. Tačiau kasdienybėje šalia to yra žmonės, terminai, sprendimai, reikia mokėti ir kalbėtis, ir išgirsti.
„Turi būti ir vadybininkas, ir psichologas. Kai stojau mokytis, sakydavo, kad miškininką prilygina klebonui, mokytojui ir gydytojui. Miškininkas irgi įeidavo į tą kategoriją. Norisi tą kartelę išlaikyti“, – tvirtina pašnekovas.
Žirgas, kuris netiko tvartui
Žirgas Gedimino kieme atsirado gana netikėtai. Anot jo, kitapus miško atsikraustė nauji kaimynai, auginę žirgus. Po kelių pajodinėjimų Gediminui ėmė kirbėti mintis, kad būtų gera turėti savo arklį.
„Pradėjau žiūrinėti skelbimus ir radau šį Amerikos ristūną. Skelbime buvo parašyta, kad žirgas su sveikatos problemomis. Apie žirgų sveikatą nieko neišmaniau, tai pasiėmiau kaimynus apžiūrėti kartu“, – prisimena vyras.
Nuvykus į žirgyną, juos pasitiko kosintis žirgas, vardu Tomis.
„Išsivedėm jį į lauką. Man kaimynai komentuoja: bėgioja gražiai, spiriasi teisingai, dar apie kažkokius kampus… O aš ateinu, paglostau – nekanda. Vadinasi geras“, – juokiasi vyras.
Žirgą parsivežus namo, veterinarai nustatė problemą – jis yra alergiškas dulkėms.
„Tomio negalima laikyti tvarte, duoti šieno. Tai dabar jis taip ir gyvena. Valgo šienainį arba šviežią žolę ir visada būna lauke, sodybos kieme. Turi savo pastogę, bet ten lankosi tik karščiausiomis dienomis. Šaltis jam nerūpi. Žiemą, esant 30 laipsnių šalčiui, apšarmojęs vartėsi sniege. Užsiaugina storą meškos kailį, o kai šeriasi, atrodo kaip mamutas“, – pasakoja Gediminas.
Vėliau paaiškėjo, kad Tomis turi spalvingą praeitį. Po metų ar dvejų nuo žirgo įsigijimo G. Vitkauskas sulaukė skambučio iš pirmojo žirgo savininko. Pasirodo, jo gimtinė – Švedija ir kadaise jis net dalyvavo Sartų žirgų lenktynėse.
„Sudalyvavo keliose varžybose, tačiau atbėgo paskutinis. Tuometinis šeimininkas suprato, kad pirmas jis jau nebus ir nusprendė parduoti“, – teigia pašnekovas.
Šeimos narys su charakteriu
Dabar Tomiui 14 metų.
„Gėlynus visus jau seniai nugraužė – labai mėgsta. O kai vakarienę valgom, jis ateina prie lango ir su nosim baksnoja į stiklą. Mes jam duonos iškišam ar morką, kad ir jis vakarieniautų“, – šypsosi girininkas.
Automobilio laikymas kieme, kai aplink sukiojasi ristūnas – rizikingas reikalas. Kartą šeima sulaukė svečių, buvo daug vaikų ir visi pūtė muilo burbulus. O žirgas, panašu, nusprendė, kad tai labai įtartinas reiškinys.
„Tomis tų burbulų išsigando. Vienas priartėjo, tai jis jam spyrė. Ir tiesiai į mašiną…“, – juokiasi G. Vitkauskas.
O kitą kartą šeima rado įlenktą automobilį. Pasirodo, Tomis buvo pasidaręs smėlio vonią, joje vartėsi ir netyčia atsirėmė į mašiną.
„Kaip gražiai, kaip jo užpakalis, taip ir įlenkta. Na, bet nieko, atitiesinau. Kitą dieną žmona siunčia nuotrauką: vėl ten pat įlenkta, tik jau dvigubai daugiau“, – atsimena vyras.
Tačiau labiausiai šeimininką stebina ne Tomio išdaigos, o jo jautrumas.
„Žirgai labai jaučia emociją. Jeigu pats ateini nervingas, jis irgi kitoks atrodo“, – sako girininkas.
Prie vaikų Tomis elgiasi kitaip:
„Vaikus jis labai saugo. Buvo mano mažasis užsikabinęs jam už galinės kojos, tai jis koją pakėlęs laikė, kol vaikas atsikabino.“
Tomis saugo ir savo kiemą. Jei kas nors atvažiuoja, jis stebi, laukia, žiūri, kur žmogus eina. Jam priklauso beveik hektaras pievos, todėl žolės vasarą užtenka, o šeimininkui lieka mažiau darbo, pjaunant žolę.
Dešimt kilometrų gamtos
Nors Tomis pirmiausia yra Gedimino gyvenimo dalis, kartais jis tampa ir neįprasta transporto priemone. Į darbus Žagarės girininkijos girininkas gali joti tiesiai iš savo sodybos.
„Dešimt kilometrų – normalus atstumas. Gali nujoti. Užtrunki kokią valandą. Pajoji, žvėriukus pamatai, apskaitą kokią pasidarai“, – pasakoja jis.
Girininkas ant žirgo šiandien labiau primena seną atviruką ar kino sceną, bet Žagarės apylinkėse prie Gedimino ir Tomio jau spėjo priprasti.
„Seniau visi nustebdavo. Dabar vietiniai gal jau priprato, bet pradžioje tikrai buvo keista“, – šypsosi vyras.
Tomis nebijo technikos, žmonių, miško darbų garsų.
„Eina drąsiai, turi savo spartų žingsnį. Galime su juo ir šventėse dalyvauti“, – tvirtina girininkas.
Vis dėlto kelionė žirgu per mišką ne visada tokia lengva.
„Yra visko buvę. Esu ir paslydęs, esu ir griuvęs, esu ir kritęs. Bet visus tuos kartus, pats buvau kaltas“, – sako pašnekovas.
Girininkas nesureikšmina nei to, kad laiko žirgą, nei kad geba jodinėti. Tiesiog taip susidėliojo gyvenimas: šeima, miškas ir sodyba su Tomiu joje.
„Visi bėgame, lekiame, reikia kažkaip sustoti. Gal tai medžioklė, gal sportas, o gal bendravimas su savo augintiniais. Kiekvienam žmogui linkiu pajausti tą ramybę. Vien paglostai, pabūni prie žirgo, prisiglaudi ir kažkaip nusiramini“, – prisipažįsta girininkas.
About the Author
