Ar „Eurovizijoje“ iš tiesų kaimynai balsuoja už kaimynus? Kiek konkurso rezultatus lemia geografinis artumas, kultūriniai ryšiai, diaspora ar geopolitiniai įvykiai? Į šiuos klausimus atsakymų savo magistro darbe ieškojo Evelina Zubytė, pernai Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakultete baigusi geografijos ir teritorijų planavimo magistrantūros studijas. Daugiau nei dviejų dešimtmečių „Eurovizijos“ balsavimo duomenis analizavusi VU alumnė konkursą nagrinėjo kaip visuomeninės geografijos reiškinį, leidžiantį atskleisti ne tik muzikinius, bet ir kultūrinius, geopolitinius bei socialinius valstybių ryšius.
Jūsų magistro darbo tema – „Eurovizijos“ balsavimo geografija Baltijos šalyse. Kaip gimė idėja tyrinėti būtent šį fenomeną ir kuo jis pasirodė vertas geografinio tyrimo?
Nuo pat mažumės, 2004 ar 2006 m., mane lydėjo „Eurovizija“. Atsimenu, kai tėvai žiūrėjo šį konkursą 2004 m. ir tada laimėjo Ukrainos atstovė Ruslana su daina „Wild Dances“. Tėvai sakė, kad tuo metu buvau prilipusi prie televizoriaus ir šokau pagal šią dainą. Taip pat atsimenu, kai Lietuvos atstovai „LT United“ su daina „We Are the Winners“ 2006 m. užėmė šeštąją vietą, o mes tuo metu dar turėjome ir daugumos tų metų „Eurovizijos“ dainų kompaktinį diską. Jis buvo mėgstamiausias ir klausomiausias. Galima sakyti, kad nuo tada aš pradėjau labiau domėtis „Eurovizija“, nes namuose atsirado ir pirmasis kompiuteris, kuris atvėrė informacijos lobyną.
VU pradėjusi geografijos ir teritorijų planavimo magistrantūros studijas net negalvojau, kad savo pomėgį – „Euroviziją“ – galiu paversti tiriamuoju geografiniu darbu. Tačiau padrąsinta vadovo doc. Donato Burneikos pradėjau domėtis užsienio ir Lietuvos tyrėjų vykdytais „Eurovizijos“ tyrimais ir išsiaiškinau, kad užsienyje geografai yra tyrę šį dainų konkursą, o Lietuvoje tokių tyrimų dar nebuvo. Supratau, kad turiu pabandyti, nes šis renginys yra puikus visuomeninės geografijos – geopolitinis, elektorinis tyrimo objektas, itin priklausomas nuo žmogaus ir jo elgsenos. Labai svarbu ir tai, kad „Eurovizijos“ balsavimo duomenys, istoriniai faktai yra atviri, todėl galima juos įvairiai tirti, skaičiuoti ir tikrinti. Įdomiausia šiame tyrime, kad galėjau pasitelkti žemėlapius. Jie padėjo erdviškai pastebėti tendencijas ir galimus priežastinius ryšius, ypač pažįstant valstybių kultūrą ir žinant istorinius įvykius. Vienas ryškesnių mokslininkų, kuris mane motyvavo „Euroviziją“ tirti remiantis balsų skaičiavimais ir jų vaizdavimu kartoschemomis – Felixas Potas. 2021 m. jis, remdamasis 45 metų „Eurovizijos“ balsavimo duomenimis ir apskaičiuodamas vidurkius, išryškino geografinio balsavimo tendencijas kartoschemose ir įrodė, kad dainų konkurse ne viską lemia politinis šališkumas, diasporos kitose šalyse ar geografinis artumas. Tam, kad daina laimėtų, ji turi patikti daugumai.
Po šio tyrimo į „Euroviziją“ turbūt nebeįmanoma žiūrėti vien kaip į dainų konkursą. Kaip pasikeitė jūsų pačios požiūris?
Tiesa, „Eurovizija“ man tapo ne vien dainų, puikių balsų ir vizualinių efektų reginiu, bet ir stebėjimo bei spėjimo renginiu, kai skelbiant kiekvienus rezultatus stebiu, ar kartosis tų pačių kaimyninių šalių skiriami balai. Tikiuosi, kad spėjimai pasitvirtins. Jei jie nepasitvirtina, dažniausiai paanalizuoju internete pasitaikančių reklamų, interviu, reakcijų vaizdo įrašų ir dalyvavimų „Eurovizijos“ vadinamuosiuose pre-party dažnumą, nes suprantu, kad šalies ir dainos populiarumas konkurse gali priklausyti ir nuo paties atlikėjo charizmos, į pasirodymą investuotų lėšų, unikalių meninių sprendimų, gyvai atliekamos dainos publikai dažnumo ir pan. Taip pat įdomu stebėti, kaip geopolitiniai įvykiai pakeičia šalių balsavimą konkurse. Todėl po atlikto tyrimo labai aiškiai pastebiu šalių balsavimo blokus. Jei pusfinalių metu nenutinka taip, kad į tą patį pusfinalį patenka kaimyninės šalys, galima pastebėti, kaip pasikeičia skiriamų balsų kryptys. Todėl galiu drąsiai pasakyti, kad man šis konkursas nebėra vien apie gražią muziką ir pasirodymą – tai reiškinys, kurį analizuojant galima pastebėti ir žmonių elgsenos, šiuo atveju – balsavimo, pokyčius, atskleidžiančius visuomenės požiūrio į konkursą kaitą.
Analizuodama daugiau nei 20 metų „Eurovizijos“ balsavimo duomenis, tikriausiai pastebėjote ryškių pasikartojančių modelių. Ar buvo rezultatų, kurie visiškai paneigė jūsų pačios turėtus lūkesčius dėl balsavimo?
Analizuodama Baltijos šalių dalyvavimą konkurse, turėjau lūkestį, kad kaimyninės šalys visada viena kitai skirs didžiausius balus, nes istoriškai ir kultūriškai jos būna panašiausios. Pasikartojančias Baltijos šalių balsavimo tendencijas savo tiriamajame darbe išskyrė ir Nyderlandų mokslininkai Laura Spierdijk bei Michelis H. Vellekoopas, nurodydami, kad Baltijos šalių blokas konkurse dažnai balsuoja už kaimynines valstybes. Tačiau atlikdama tyrimą pamačiau, kad toks kaimynystės efektas ne visada pasikartodavo. Stebint muzikos ekspertų balsavimus, tai irgi ne visada pasitvirtindavo. Todėl supratau, kad geografinis artumas, panašus šalių kultūrinis identitetas ir bendros istorinės aplinkybės, vertinant šalių draugystes, negali būti nagrinėjami atskirai. Visos galimos vienokio ar kitokio balsavimo priežastys „Eurovizijoje“ turi būti vertinamos kompleksiškai.
Atliekant už Lietuvą balsuojančių šalių tyrimą nustebino tai, kad, vertinant 20 metų balų vidurkį, Ispanija labai retai ir mažai balsavo už Lietuvą. Taip pat buvo įdomu tai, kad per tuos metus iš Portugalijos, Pietų Europos šalių, tokių kaip Italija, Šveicarija ir Slovėnija, taip pat kai kurių Balkanų šalių, vidutiniškai gavome nemažai muzikos ekspertų balų. Tuo tarpu ekspertų balsavimuose už Estiją nustebino tai, kad Lietuvos komisija, palyginti su kitomis šalimis, labai retai arba visai neskirdavo balų.
Dažnai sakoma, kad „Eurovizijoje“ kaimynai balsuoja už kaimynus. Ar Baltijos šalių atvejis šį stereotipą patvirtina?
Baltijos šalys konkurse tai visiškai patvirtina – tiek žiūrovai, tiek komisijos visose Baltijos šalyse balsavo vieni už kitus. Vis dėlto, kaip minėjau anksčiau, Lietuvos komisija nebuvo visada tokia palanki Estijai, tačiau žiūrovai už ją balsuodavo visada. Dėl šio niuanso stereotipo neneigčiau. Taip pat tyrimo metu nustebino tai, kad Lenkija, nors Lietuvos kaimynė, už ją nebalsuoja, todėl galima teigti, kad Lenkijos atvejis nepatvirtino mokslininko Anthony Dekkerio sienų hipotezės. Pasak šios hipotezės, kuo mažiau sienų kertama balsuojant, t. y. kuo šalis geografiškai artimesnė, tuo ji bus artimesnė ir kultūriškai, ir istoriškai, o skiriami „Eurovizijos“ balai – didesni.
Lietuva „Eurovizijos“ dar nėra laimėjusi – ar jūsų tyrimas leidžia suprasti, ko mums vis dar trūksta: stipresnės dainos, regioninio palaikymo ar didesnio matomumo Europoje?
Iš šio tyrimo galima suprasti, kad Lietuvai „Eurovizijoje“ reikia daug įvairių sudedamųjų, kad pasisektų. Vis dėlto jis atskleidė, kokios svarbios mums yra užsienyje gyvenančios lietuvių diasporos ir kaimyninės šalys, nes be jų skiriamų balsų Lietuvai konkurse tikriausiai sektųsi prasčiau.
Todėl galima daryti prielaidą, kad reikalingas dar stipresnis regioninis palaikymas, didesnis Lietuvos matomumas ir stipri, lengvai įsimenanti daina. Manau, kad kartais Lietuvai sukliudo ir finansinių išteklių trūkumas, nes, palyginti su didžiosiomis konkurso šalimis, mūsų pasirodymai neretai būna gana minimalistiniai.
About the Author
