Lietuvos rytinėje dalyje jau kelias dienas iš eilės skelbiant raudonąjį pavojaus lygį, oro pavojus tampa nebe teoriniu scenarijumi, o realia kasdienybės dalimi. Įmonėms ir organizacijoms tai kelia naujų praktinių ir teisinių klausimų: kaip elgtis pasigirdus sirenoms, ar galima reikalauti tęsti darbą ir kaip apskaityti laiką, praleistą slėptuvėje.
Socialiniuose tinkluose matyti skirtingos darbdavių reakcijos – vieni aktyvavo iš anksto parengtus veiksmų planus ir organizavo darbuotojų evakuaciją į priedangas, kiti į pavojų reagavo pasyviau, neleido darbuotojams palikti darbo vietų ar net tikėjosi, kad darbas bus tęsiamas slėptuvėse.
„Darbuotojų sauga nėra rekomendacija ar pasirinkimas – tai viena pagrindinių darbdavio pareigų. Paskelbus oro pavojų, prioritetas turi būti ne darbo procesų tęstinumas, o žmonių saugumas“, – sako COBALT asocijuota partnerė Jovita Valatkaitė.
Darbai turi būti stabdomi
Lietuvos teisės aktai numato, kad darbuotojų gyvybė ir sveikata turi absoliutų prioritetą. Kilus tiesioginei grėsmei ar paskelbus oro pavojų, darbdavys privalo veikti nedelsdamas.
Visų pirma turi būti sustabdyti darbai pavojingose vietose – lauke, prie langų, atvirose erdvėse ar neapsaugotose gamybinėse patalpose. Jei reikia, turi būti saugiai sustabdomi įrenginiai ar gamybiniai procesai, kad nekiltų papildoma avarijų ar gaisrų rizika.
Ne mažiau svarbi ir komunikacija – darbdavys turi užtikrinti, kad informacija apie pavojų nedelsiant pasiektų visus darbuotojus, o žmonės būtų nukreipti į slėptuves ar kitas iš anksto numatytas saugias vietas.
Darbuotojai gali atsisakyti dirbti
Darbo saugos reikalavimai numato, kad darbdavys negali organizuoti darbo taip, jog darbuotojams kiltų papildoma grėsmė sveikatai ar gyvybei.
„Jeigu paskelbtas oro pavojus ar kyla tiesioginė dronų atakos grėsmė, darbuotojai turi teisę pasitraukti iš nesaugios vietos ir nevykdyti nurodymų, kurie kelia pavojų jų saugumui. Už tai negali būti taikomos jokios drausminės priemonės“, – pažymi J. Valatkaitė.
Pasak jos, reikalavimas likti darbo vietoje skambant sirenoms gali užtraukti atsakomybę darbdaviui. Išimtys gali būti taikomos tik tam tikrų sričių darbuotojams, kurių veiklą reguliuoja specialūs įstatymai, tačiau ir tokiais atvejais turi būti užtikrinamos maksimalios saugumo priemonės.
Teisininkė taip pat atkreipia dėmesį, kad darbdavys neturi teisės reikalauti darbo tęsti priedangoje, jeigu tokios patalpos nėra tinkamai pritaikytos darbui.
Kaip apskaitomas laikas slėptuvėje?
Laikas, kurį darbuotojai darbo metu praleidžia slėpdamiesi nuo oro pavojaus, turi būti laikomas darbo laiku ir apmokamas.
Darbo kodeksas numato, kad darbo laiku laikomas ne tik tiesioginių funkcijų atlikimas, bet ir laikotarpis, kai darbuotojas yra darbdavio žinioje. Kadangi darbuotojai slėptuvėje būna ne savo valia ir negali laisvai disponuoti tuo laiku, jis turi būti įtraukiamas į darbo laiko apskaitą kaip faktiškai dirbtas laikas.
Jei situacija užsitęsia – galima skelbti prastovą
Jeigu oro pavojus tęsiasi ilgiau ir darbuotojai objektyviai negali atlikti savo funkcijų, gali būti skelbiama prastova.
„Jei darbo organizuoti nebeįmanoma dėl išorinių aplinkybių, kurių negalėjo numatyti nei darbuotojas, nei darbdavys, tokia situacija gali būti vertinama kaip pagrindas skelbti prastovą“, – sako J. Valatkaitė.
Prastovos apmokėjimas priklauso nuo jos trukmės – trumpesnėmis prastovomis darbuotojams mokamas vidutinis darbo užmokestis, ilgesnėmis gali būti taikomos Darbo kodekse numatytos mažesnės išmokos, tačiau jos negali nukristi žemiau minimalios mėnesinės algos ribos.
Jeigu prastova skelbiama kartu su valstybės lygio ekstremaliąja situacija, darbdaviams gali atsirasti papildomų informavimo pareigų.
Šiandien oro pavojus daugeliui atrodo kaip laikina išimtis, tačiau darbdaviams jau dabar verta įsivertinti, ar organizacijoje egzistuoja aiškūs veiksmų planai, darbuotojų informavimo tvarka ir praktinės saugumo procedūros. Kritinėse situacijose būtent pasirengimas gali lemti ne tik darbo organizavimą, bet ir žmonių saugumą.
About the Author
