Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2026 m. gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo Spaudos konferencijų salėje vykusioje diskusijoje „Referendumas dėl šeimos sampratos Konstitucijoje: ar leisime tarti žodį Tautai?“
2026 m. balandžio 15 d. grupė Europos Parlamento narių parašė laišką Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, prašydami Komisijos daryti spaudimą Lietuvos politikams, kad šie sustabdytų referendumą dėl šeimos apibrėžimo mūsų pačių Konstitucijoje.
Sustokime ir pažvelkime, kas čia vyksta: Lietuvos parlamentarai nori užduoti Lietuvos piliečiams paprastą klausimą: ar sutinkate, kad Konstitucijoje būtų nurodyta, jog šeimos santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, taip pat iš motinystės ir tėvystės? Dar nespėjus klausimo aptarti Seime, Europos parlamentarai prašo Briuselio mus užčiaupti.
Tai labai dėsningas LGBTIQ+ šalininkų veikimo būdas. Jau tris dešimtmečius Vakarų vyriausybės ir jų finansuojamos tarptautinės organizacijos siekia tarptautiniu mastu iš naujo apibrėžti šeimą. Pagrindinė priemonė — frazės „egzistuoja įvairios šeimos formos” kartotinis įterpimas į JT dokumentus, norint pakeisti naratyvą ir sudaryti įspūdį, kad „įvairių šeimos formų“ įtvirtinimas yra besąlyginė mūsų pareiga. Tačiau būtina pabrėžti, kad tai tik politinis spaudimas, o ne teisinis įpareigojimas – nei tarptautinės, nei ES teisės normos nereikalauja to iš Lietuvos.
Pradėkime nuo to, dėl ko visi sutaria. 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje – dokumente, kuriuo grindžiama visa šiuolaikinė žmogaus teisių teisė – teigiama, jog „Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ir ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma“. Tai beveik pažodžiui atspindėta pagrindinėse privalomose tarptautinėse žmogaus teisių sutartyse: Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte bei Konvencijoje dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo. Šias sutartis ratifikavo beveik visos pasaulio šalys. Taigi sutariama, kad tarptautinė teisė saugo šeimą.
Tačiau čia kyla antrasis klausimas: kaip mes interpretuojame tą apsaugą?
Kai žiūrime į pačius tekstus – ne politines interpretacijas, o žodžius, kurie įrašyti sutartyje – matome, kad minėtuose dokumentuos nuosekliai vartojami terminai „vyrai ir moterys“, „vyras ir žmona“. Tai – sąmoningas šių sutarčių rengėjų pasirinkimas, išreikštas tarptautinėse sutartyse, kuriuos pasirašė beveik visos pasaulio valstybės. Todėl visiškai pagrįsta aiškinti šias nuostatas kaip saugančias šeimą, grindžiamą vyro ir moters sąjunga – ir toks aiškinimas neprieštarauja tarptautinei teisei, o kaip tik ją atspindi.
JT institucijos savo dokumentuose pripažįsta, kad nėra vieningo šeimos apibrėžimo. JT Žmogaus teisių komitetas – institucija, oficialiai stebinti, ar šalys laikosi Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto – dar 1990 m. paskelbė autoritetingą šeimos sąvokos aiškinimą. Jame teigiama, jog „Komitetas pažymi, kad šeimos samprata tam tikrais aspektais gali skirtis skirtingose valstybėse ir net skirtinguose tos pačios valstybės regionuose, todėl nėra įmanoma pateikti vienos standartinės šios sąvokos apibrėžties. Tačiau Komitetas pabrėžia, kad tais atvejais, kai pagal valstybės teisę ir praktiką tam tikra asmenų grupė yra laikoma šeima, jai turi būti suteikta Pakto 23 straipsnyje numatyta apsauga.“ Šis JT komiteto 1990 m. pareiškimas niekada nebuvo atnaujintas, peržiūrėtas ar pakeistas, nors kitais klausimais Komitetas savo gaires yra atnaujinęs ir pakeitęs.
Tačiau noro ir bandymų pakeisti šią praktiką tikrai buvo. Straipsnio pradžioje minėta frazė – „egzistuoja įvairios šeimos formos“ – jau trisdešimt metų įtraukiama į JT konferencijų dokumentus, tačiau kiekvieną kartą nemažai valstybių oficialiai pareikšdavo išlygas, išreikšdamos susirūpinimą dėl to, kaip bus aiškinama sąvoka „šeima“. Per trisdešimt metų Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nė karto nepriėmė šios frazės konsensuso pagrindu.
Dabar norėčiau aptarti Europos žmogaus teisių konvenciją, nes būtent ja LGBTIQ+ tarpfrakcinė grupė remiasi labiausiai.
Konvencijos 12 straipsnis nurodo, kad „Vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal naudojimąsi šia teise reguliuojančius valstybės įstatymus.“ Iš citatos matome, kad Konvencija daro aiškią nuorodą į nacionalinius įstatymus. Būtent kiekvienos šalies nacionaliniai įstatymai reglamentuoja, kaip ši teisė veikia praktikoje. Tai buvo sąmoningas konvencijos rengėjų pasirinkimas.
Europos žmogaus teisių teismas šiuo klausimu išreiškė labai aiškią poziciją. 2010 m. byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją teismas nusprendė, kad Konvencija nereikalauja, jog šalys leistų tos pačios lyties poroms tuoktis. 2016 m. byloje „Chapin ir Charpentier prieš Prancūziją“ jis patvirtino, kad šalys nėra įpareigotos leisti tos pačios lyties poroms tuoktis.
Oponentai dažnai mini 2023 m. Didžiosios kolegijos sprendimą byloje Fedotova prieš Rusiją — tačiau ir šioje byloje Teismas neįpareigojo valstybių pripažinti tos pačios lyties santuokų: jis tik nustatė, kad valstybės turi suteikti tam tikrą teisinį pripažinimą tos pačios lyties poroms, palikdamas pačioms valstybėms nuspręsti, kokia forma ir kokiu būdu tai padaryti.
Kaip EŽTT pažymėjo kitoje panašioje byloje Maymulakhin and Markiv prieš Ukrainą, „Nors Teismas iki šiol neaiškino Konvencijos 8 straipsnio kaip nustatančio valstybėms narėms pozityvią pareigą suteikti galimybę sudaryti santuoką tos pačios lyties poroms, jis patvirtino, kad pagal šios nuostatos nustatytas teigiamas pareigas valstybės narės privalo sukurti teisinę sistemą, leidžiančią užtikrinti tinkamą tos pačios lyties porų santykių pripažinimą ir apsaugą. Teismas taip pat nusprendė, kad valstybės narės turi platesnę vertinimo laisvę nustatydamos tikslią teisinę sistemą, kuri turi būti taikoma tos pačios lyties poroms.“ Taigi EŽTT praktikoje atskiriama 8 straipsnyje numatyta savarankiška Konvencijos „šeimyninio gyvenimo“ sąvoka ir konkretus teisinis statusas, suteikiamas santykiams pagal nacionalinę šeimos teisę. Pripažinimas, kad tos pačios lyties asmenų santykiai gali būti laikomi „šeimyniniu gyvenimu“, savaime nereiškia pareigos suteikti jiems tokį patį teisinį statusą kaip vyro ir moters santuokai.
Kitaip tariant, net pati pažangiausia EŽTT jurisprudencija nepanaikina valstybių diskrecijos šeimos apibrėžimo klausime. Lietuva, rengdama šį referendumą, nepažeidžia Europos konvencijos — ji naudojasi būtent ta laisve, kurią Konvencija jai palieka.
ES neturi įgaliojimų apibrėžti, kas yra šeima. Tai nėra ginčytinas teiginys – jį pripažįsta net tie, kurie norėtų, kad būtų kitaip. Viename iš pagrindinių akademinių darbų apie ES šeimos teisę, išleistame 2024 metais Kembridžo universiteto leidykloje, aiškiai teigiama: „ES vis dar neturi teisėkūros kompetencijos šeimos teisės srityje ir tikriausiai jos niekada neturės.“ Tame pačiame darbe pažymima, kad nėra vieningos ES šeimos apibrėžties – skirtinguose ES dokumentuose ši sąvoka vartojama skirtingai, priklausomai nuo konkrečios politikos srities, pavyzdžiui, laisvo judėjimo ar nediskriminavimo teisės.
ES pagrindinių teisių chartija gina teisę tuoktis ir kurti šeimą – tačiau laikantis nacionalinių įstatymų. Chartijos nuostata atkartoja Europos žmogaus teisių konvencijos 12 str. tekstą. Taigi ir čia matome valstybių diskrecijos laisvę.
ES Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje laikėsi pozicijos neperimti valstybių kompetencijos šeimos teisės srityje. Nagrinėdamas tos pačios lyties porų klausimus – pavyzdžiui, Coman byloje dėl laisvo judėjimo – jis aiškiai nurodė, kad jo sprendimas taikomas tik tame konkrečiame kontekste, o kai pora apsigyvena valstybėje narėje, jų padėtį reglamentuoja nacionaliniai įstatymai.
Taigi, kai LGBTIQ+ tarpfrakcinė grupė kreipiasi į Komisiją, ragindama daryti spaudimą Lietuvai, ji nenurodo jokios konkrečios teisės normos, kurią Lietuva būtų pažeidusi. Iš esmės prašoma politiškai kištis į klausimo, kurį pati ES teisė aiškiai palieka valstybių narių kompetencijai, sprendimą – iš esmės į valstybės vidaus reikalus. Būtent todėl buvo pasirinktas politinio laiško, o ne teisinio skundo kelias — nes nėra aiškaus teisinio pagrindo tokiam skundui pateikti.
Reikia prisiminti, kad kiekviena valstybė turi suverenitetą – išimtinę galią, kurią turi tik valstybės, leidžiančią jai be išorės kišimosi spręsti savo vidaus ir išorės reikalus. Pati Jungtinių Tautų chartija yra pagrįsta valstybių suvereniu lygiateisiškumu – kiekviena valstybė turi teisę nustatyti savo teisinę tvarką, savo konstituciją, savo socialinį modelį. Nė viena tarptautinė institucija neturi teisės nurodyti suvereniai tautai, ką jos konstitucija turi numatyti dėl šeimos. Tarptautinė teisė taip neveikia.
O Lietuvoje suverenitetas nepriklauso nei vyriausybei, nei teismams, nei netgi Seimui. Mūsų Konstitucija aiškiai nurodo: suverenitetas priklauso tautai. Tauta yra visos konstitucinės valdžios šaltinis.
Štai kodėl viskas, ką šiandien aptarėme, veda ta pačia kryptimi. JT teigia, kad kiekviena šalis pati apibrėžia šeimą. Europos žmogaus teisių teismas šį klausimą palieka nacionalinei diskrecijai. ES neturi kompetencijos šeimos teisės srityje. O mūsų pačių konstitucinė tvarka aukščiausiąją valdžią suteikia būtent tam, kam ji ir priklauso – Lietuvos žmonėms.
Referendumas yra tiesiog tos valdžios įgyvendinimas. Tiesioginis, demokratinis atsakymas į klausimą, į kurį visada turėjome atsakyti patys.
Aš jį palaikau ir kviečiu jus padaryti tą patį.
____
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1948 m. gruodžio 10 d., GA Res. 217A (III). Prieiga per internetą: https://www.ohchr.org/en/human-rights/universal-declaration/translations/lithuanian
C-Fam (Center for Family and Human Rights). The Family in International Law and Policy. New York: C-Fam, July 24, 2023. Prieiga per internetą: https://c-fam.org/wp-content/uploads/The-Family-in-International-Law-and-Policy.pdf.
United Nations Human Rights Committee. General Comment No. 19: Protection of the Family, the Right to Marriage and Equality of the Spouses (Art. 23), 27 July 1990, HRI/GEN/1/Rev.9 (Vol. I). Prieiga per internetą: Refworld. Žiūrėta 2026 m. gegužės 18 d.
Council of Europe. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Roma, 1950 m. lapkričio 4 d., ETS Nr. 005. https://www.echr.coe.int/documents/d/echr/convention_lit.pdf
European Court of Human Rights. Schalk and Kopf v. Austria, Application No. 30141/04, Judgment of 24 June 2010, § 61. https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-99605, para. 61.
European Court of Human Rights. Chapin and Charpentier v. France, Application No. 40183/07, Judgment of 9 June 2016, §§ 39–41. https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-163436, para. 36-40.
European Court of Human Rights. Maymulakhin and Markiv v. Ukraine, Application No. 75135/14, Judgment of 1 June 2023. https://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-224984, para. 65.
Öberg, Marja-Liisa ir Tryfonidou, Alina (red.). The Family in EU Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2024. Prieiga per internetą: https://doi.org/10.1017/9781009498838, p. 4.
Court of Justice of the European Union. Press Release No 80/18: The term “spouse” within the meaning of EU law on freedom of movement includes spouses of the same sex (Case C-673/16, Coman and Others v Inspectoratul General pentru Imigrări and Ministerul Afacerilor Interne), 5 June 2018. https://curia.europa.eu/site/upload/docs/application/pdf/2018-06/cp180080en.pdf
About the Author
