Dirbtinis intelektas (toliau – DI) sparčiai keičia studijas ir mokslinius tyrimus, todėl akademinėje bendruomenėje vis dažniau keliamas klausimas, ar ši technologija netampa grėsme sąžiningumui. Akademinės etikos praktika rodo, kad svarbiausias iššūkis kyla ne dėl pačių technologijų, o dėl to, kaip aiškiai ir nuosekliai jomis mokame dirbti.
2025-ieji Lietuvoje parodė akivaizdų akademinės etikos brandos augimą – etikos klausimai vis rečiau laikomi formalumu ir dažniau suvokiami kaip neatsiejama akademinės kultūros, pasitikėjimo ir profesinės atsakomybės dalis. Vis dėlto kartu ryškėja ir sisteminiai iššūkiai, kuriuos DI plėtra tik dar labiau iškelia į viešumą. Taigi 2026 m. diskusija neišvengiamai krypsta nuo pavienių pažeidimų prie platesnio klausimo – ar pati sistema pakankamai aiški ir teisinga?
DI nėra pagrindinė pažeidimų priežastis
Remdamasi 2025 m. duomenimis, Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba (toliau – Tarnyba) pažymi, kad DI kol kas nėra pagrindinė akademinės etikos pažeidimų priežastis. Dažniausi pažeidimai: nesąžiningas studijų darbų rengimas, autorystės problemos, procedūrų nesilaikymas. Vis dėlto DI keičia šių pažeidimų formą – tampa sudėtingiau atskirti, kur DI buvo naudojamasi tik kaip pagalbine priemone, o kur DI pasitelktas siekiant imituoti savarankišką darbą.
Svarbu pažymėti, kad riba peržengiama ne tada, kai panaudojamas DI, o tada, kai pažeidžiami sąžiningumo principai, – slepiama, kad buvo naudotasi DI, technologija pakeičia studento ar tyrėjo savarankišką mąstymą arba suteikia nesąžiningą pranašumą. Tokiais atvejais kalbame ne apie technologijas, o apie etiką.
Atsakomybė akademinėje veikloje visada tenka žmogui – „taip sugeneravo DI“ negali būti pasiteisinimas. Didžiausia šiandienos rizika kyla ne dėl pačių įrankių, o dėl neaiškių ir nevienodai taikomų taisyklių. Skundai, su kuriais susiduriama akademinės etikos srityje, dažniausiai kyla ne dėl sprendimų turinio, o dėl procedūrinių pažeidimų: vertinimo kriterijų, jų keitimo proceso metu, nepakankamai aiškių gynimo ar konkursų procedūrų.
Ribos dažnai nėra aiškiai apibrėžtos
Neretai manoma, kad naujoms technologijoms imlūs jauni žmonės dažniau peržengia akademinės etikos ribas. Realybė kitokia – jaunoji karta nėra mažiau etiška, ji tiesiog reiklesnė. Šiandienos studentai yra geriau informuoti, kritiški ir jautrūs dvejopiems standartams. Jie nori aiškių taisyklių, o kai šios tampa miglotos ar taikomos nevienodai, atsiranda painiava ir pagunda jas apeiti. DI atveju tai ypač akivaizdu: ši technologija sparčiai tobulėja, o jos naudojimo ribos akademinėje aplinkoje dar nėra iki galo apibrėžtos.
Taigi veiksmingiausia akademinės etikos pažeidimų prevencija nėra nauji draudimai ar DI detektorių diegimas. Vien kontrolės nepakanka – sprendimai turi remtis kontekstiniu, profesionaliu vertinimu: turinio analize, darbo nuoseklumu ir skaidriu DI naudojimo deklaravimu.
DI akademiniam pasauliui šiandien yra ne grėsmė, o brandos egzaminas. Jis kviečia ne griežtinti draudimus, o kurti aiškesnes atsakomybės, skaidrumo ir teisingumo taisykles. Jei akademinė bendruomenė šį egzaminą išlaikys, DI gali tapti ne etikos silpninimo, o jos stiprinimo priemone.
Darbų pirkimas išlieka aktualia problema
Prognozuojant kitas pagrindines akademinės etikos 2026 m. tendencijas, matomas poslinkis nuo pavienių akademinės etikos pažeidimų nagrinėjimo prie pačios sistemos vertinimo.
Dažniausi akademinės etikos pažeidimai iš esmės lieka tie patys: nesąžiningas studijų darbų rengimas, procedūrų nesilaikymas. Darbų pirkimas – taip pat aktuali problema, nors ji dažniau aptinkama mokslo ir studijų institucijų viduje, o ne vertinant pavienius studentų veiksmus.
Tarnybos praktika rodo, kad dauguma skundų kyla ne dėl sprendimų turinio, o dėl procedūrų. Neaiškūs ar keičiami vertinimo kriterijai, neišnagrinėtos apeliacijos, nepakankamai aiškios baigiamųjų darbų gynimo procedūros, formalūs konkursai eiti akademines pareigas – visa tai rodo, kad procedūrinis teisingumas vis dar nėra savaime suprantamas akademinės kultūros elementas.
2026 m. šios problemos taps dar matomesnės. Akademinė etika vis labiau bus siejama su teisėtų lūkesčių užtikrinimu, sprendimų motyvavimu ir institucine atsakomybe. Skaidrumas bus vertinamas ne kaip rizika, o kaip būtina pasitikėjimo sąlyga.
Jaunoji karta ne mažiau etiška, bet reiklesnė
Jaunoji karta inovatyviai žvelgia į akademinę etiką. Tai ne vertybių nykimas, o jų transformacija. Studentai yra itin jautrūs nesąžiningumui, favoritizmui ir dvejopiems standartams akademinėse bendruomenėse. Jie siekia aiškių taisyklių, bet dar labiau – jų prasmės ir pagrįsto taikymo.
Efektyviausia prevencija kuriama ne tik dokumentuose, bet ir kasdienėje praktikoje. Aiškios, konstruktyvios taisyklės, sisteminis požiūris į akademinės etikos pažeidimus, nuolatiniai mokymai ir institucijų gebėjimas profesionaliai parengti akademinę etiką ir studijų procedūras reglamentuojančius dokumentus – tai priemonės, kurios realiai stiprina akademinę etiką.
Žvelgiant į 2026 m. pažymėtina, kad akademinė kultūra turėtų kryptingai judėti prie asmeninės ir institucinės atsakomybės, t. y. nuo formalaus taisyklių laikymosi – prie vidinio įsipareigojimo akademinėms vertybėms.
Tikiu, kad akademinė etika ateityje apims brandą ir tarpusavio pasitikėjimą, ir tai padės gerokai kilstelėti akademinės etikos kartelę Lietuvoje.
About the Author
