Istorinė atmintis visuomenei atlieka panašų vaidmenį kaip asmeninė atmintis žmogui – ji atsako į klausimą, kas mes esame. Pasak profesorės, psichologės Danutės Gailienės, tik žinodama savo istoriją visuomenė gali išlikti atspari, gebėti atpažinti grėsmes ir nepasiduoti manipuliacijoms.
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas Karolis Zikaras pabrėžia, kad istorija nėra vien tai, kas įvyko, bet ir tai, ką dabarties žmogus iš tos istorijos pasirenka prisiminti bei perduoti toliau.
Būtent todėl trečius metus iš eilės Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos šaulių sąjunga kuria tradiciją Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną minėti masiniuose žygiuose Laisvės kovotojams atminti. Tai konkretus veiksmas, leidžiantis pamėginti įsijausti į pasipriešinimo kovotojų realybę, skatinantis apmąstyti, ką išgyveno pasipriešinimo kovotojai ir kelti klausimus apie savo pačių pasirinkimus.
Gegužės 16 d. kviečiame prisijungti prie 10 žygių Lietuvoje ir 9 žygių lietuvių bendruomenėse užsienyje.
Istorija kaip informacinio karo laukas
Istorinė atmintis ir istoriniai faktai nuo seno tampa tikru taikiniu informacinio karo lauke. Pasak K. Zikaro, ne paslaptis, kad priešiškos valstybės siekia perrašyti ar iškreipti mūsų istorinius pasakojimus tam, kad susilpnintų visuomenės pasitikėjimą savimi ir savo valstybe. Jo teigimu, propaganda pirmiausia stengiasi įtikinti žmones, jog „jų valstybė yra niekam tikusi, kad nėra dėl ko jos ginti ir kad pasipriešinimas neturi prasmės“.
Nemažai priešiškų valstybių dėmesio tenka ir naratyvams apie laisvės kovotojus ir partizaninį karą. Anot K. Zikaro, partizanai ilgą laiką sistemingai buvo vaizduojami kaip „banditai“, „fašistai“ ar „nacių pagalbininkai“, nes toks pasakojimas padėjo pateisinti okupaciją ir formuoti priešišką požiūrį į Lietuvą tiek Rusijos visuomenėje, tiek Vakaruose.
Tačiau abu pašnekovai sutaria, kad atsakas į propagandą negali būti nauja propaganda. Pasak D. Gailienės, svarbiausias dalykas istoriniame pasakojime yra tiesa. Ir labai svarbu suvokti, kad ji gali būti ir nevienareikšmiška, ir skaudi: „Jeigu norime apie savo tikrąją istoriją, tikrąją istorinę atmintį ir brandų tapatumą kalbėti, tai mes turime labai paisyti tiesos. O tiesa retai būna vienos spalvos. Ir Lietuvoje man labai gražu žiūrėti, kaip kol kas sėkmingai vyksta tas naratyvų kūrimas arba istorinės atminties papasakojimas siekiant tiesos“.
Anot jos, brandi visuomenė turi gebėti pripažinti ir heroizmą, ir klaidas, ir sudėtingus moralinius pasirinkimus.
Traumos, kurios sustiprina
Viena svarbiausių pokalbio minčių – paradoksas, kad istorinės traumos gali tapti ne vien skausmo ir silpnumo, bet ir stiprybės šaltiniu. Gyvename visuomenėje, kur itin gilų pėdsaką paliko represijos, tremtys, okupacijos ir ilgi propagandos bei priespaudos dešimtmečiai. Tačiau traumoje visuomet egzistuoja ir kita, stiprybės ir atsparumo pusė.
Remdamasi tyrimais, prof. D. Gailienė pasakojo, kad būtent represijas patyrusių žmonių šeimose dažnai perduodamos stipriausios vertybės – laisvės suvokimas, išsilavinimo svarba, moralinis stuburas. Ypač svarbus tampa tiesos perdavimas jaunesnėms kartoms. Pasak jos, „tyrimai rodo, kad psichologiškai stipresni yra tie žmonės, kurių šeimose buvo represuotų žmonių ir kurie apie tai žino. Silpniau jaučiasi tie, kurie augo nežinioje, nutylėjimuose ar melaginguose pasakojimuose.“
Tiesa svarbi net ir tada, kai šeimos istorijos nėra herojiškos. Jei žmogaus artimieji buvo susiję su okupacine sistema ar prisidėjo prie nusikaltimų, svarbiausia ne neigti ar idealizuoti, o gebėti suprasti ir įvardyti. Kaip pastebi profesorė D. Gailienė, „juoda–balta mąstymas yra nebrandus. Tik atviras santykis su praeitimi leidžia visuomenei gyti ir stiprėti“.
Partizanų karo reikšmė šiandien
Didelė tinklalaidės pokalbio dalis skirta partizaniniam karui ir jo vietai dabartinėje Lietuvos savivokoje. Abu pašnekovai akcentuoja, kad šiandien partizanų kova suvokiama ne tik kaip karinis pasipriešinimas, bet ir kaip moralinė bei politinė pergalė.
Profesorė D. Gailienė teigia, kad net jei fiziškai partizaninis karas buvo pralaimėtas, jo moralinė reikšmė milžiniška: „Dešimt metų žmonės kovojo, suprasdami, su kokia mašina turi reikalų, ir vis tiek nepasidavė.“ Pasak jos, būtent ši laikysena vėliau tapo svarbi Sąjūdžiui, nepriklausomybės atkūrimui ir šiandieniniam visuomenės atsparumui.
K. Zikaras priduria, kad partizanų idėja neišnyko kartu su ginkluotu pasipriešinimu – ji persikėlė į kultūrinę, politinę ir pilietinę kovą. Jis priminė simboliškus pasakojimus apie tai, kaip 1991-aisiais žmonės prie Parlamento gynėjams atnešdavo nuo pokario slėptus ginklus, taip perduodami ne tik daiktus, bet ir istorinę valią priešintis.
Pašnekovai sutarė, kad itin svarbų vaidmenį istorinių naratyvų tvirtėjimui atliko kūrybiškumas ir kultūra – filmai, knygos, spektakliai ir menas. Kai partizanų tema išėjo vien iš politinių debatų lauko ir tapo kultūrinio pasakojimo dalimi, žmonės, ypač jaunimas, galėjo ją išgyventi emociškai ir asmeniškiau. Tai tapo tautos pasakojimo dalimi, o ne tik formaliais faktais.Pokalbio pabaigoje kalbama apie šiandieninį karo Ukrainoje foną ir nuolatinę įtampą, kurią patiria visuomenė. Profesorė D. Gailienė ragino „ginti normalybę“ – saugoti ir puoselėti kasdienį gyvenimą, ryšius tarp žmonių, gebėjimą džiaugtis ir išlikti žmogiškiems net sudėtingomis aplinkybėmis.
Vienas iš būdų tai daryti – trečius metus vyksiantis žygis „Samaningi kilometrai“. Prie gegužės 16 d. Lietuvoje ir užsienio šalyse vyksiančių žygių prisijungti gali visi norintys, tereikia užsiregistruoti www.samaningikm.ltTekstas paruoštas pagal KAS ir KAM tinklalaidę https://www.youtube.com/watch?v=wLImliFmIOQ
About the Author
