Žiedinė ekonomika dažnai pristatoma kaip valstybės ar Europos Sąjungos siekiamybė, tačiau praktikoje didžioji dalis šių tikslų įgyvendinama verslo sprendimais. Būtent įmonės šiandien priima sprendimus dėl pakuočių, investuoja į jų perdirbamumą, keičia tiekimo grandines ir ieško būdų, kaip sumažinti poveikį aplinkai.
Pasak asociacijų „Lietuvos gėrimai“ ir „Lietuvos maisto pramonė“ valdybos pirmininkės Ingos Lungės, maisto ir gėrimų sektorius Lietuvoje jau šiandien įgyvendina reikšmingus pokyčius, orientuotus į pakuočių tvarumą ir žiedinės ekonomikos principus. Sparčiai auga perdirbamų, monomedžiaginių pakuočių naudojimas, pamažu atsisakoma sudėtinių, sunkiai perdirbamų pakuočių. Taip pat plečiamas perdirbto plastiko naudojimas, ypač – gaiviųjų gėrimų sektoriuje.
Pokyčius paskatino ir nuo praėjusių metų sausio 1 dienos įsigaliojęs reikalavimas, kad gėrimų PET pakuotėse vidutiniškai būtų bent 25 proc. perdirbto plastiko – sektorius ieško sprendimų, kaip šiuos tikslus įgyvendinti praktiškai.
Anot pašnekovės, pokyčiai neapsiriboja vien pačia pakuote. Į procesą įtraukiama visa vertės grandinė – nuo žaliavų tiekėjų iki logistikos, prekybos ir vartotojų elgsenos. Įmonės taip pat investuoja į pakuočių svorio mažinimą, dizaino optimizavimą bei pakartotinai naudojamų pakuočių sprendimų testavimą.
Pasak I. Lungės, pakuočių perdirbamumas tampa vis labiau baziniu rinkos reikalavimu, o ne išskirtiniu konkurenciniu pranašumu. Vis dėlto įmonės, investuojančios į aukštesnio lygio sprendimus – pavyzdžiui, 100 proc. rPET naudojimą buteliukuose ar daugkartinių pakuočių modelius – vis dar gali įgyti papildomą reputacinį pranašumą.
Kodėl pokytis nėra paprastas
Vis dėlto perėjimas prie žiedinės ekonomikos sprendimų nėra vien techninis apsisprendimas. Pasak I. Lungės, verslas susiduria su gausybe praktinių kliūčių. Viena jų yra tai, kad ne visos pakuočių alternatyvos – ypač biologiškai skaidžios ar daugkartinės – šiandien yra tinkamos aukščiausiems maisto saugos, galiojimo laiko ir logistikos reikalavimams užtikrinti.
Kitas svarbus aspektas – investicijų mastas. Inovacijos reikalauja reikšmingų kapitalo investicijų ne tik į gamybą, bet ir į tiekimo grandinės pertvarką bei darbuotojų kompetencijų stiprinimą. Iššūkių kelia ir sisteminiai neatitikimai – perdirbimo infrastruktūra bei rinkos paklausa ne visada išvystyta taip, kad galėtų tinkamai prisitaikyti prie naujų pakuočių sprendimų.
I. Lungės teigimu, šiandien sistemai labiausiai trūksta nuoseklumo ir suderinamumo – aiškios, stabilios ir prognozuojamos reguliacinės aplinkos, vieningų standartų Europos Sąjungoje bei efektyvaus bendradarbiavimo tarp verslo, valdžios ir vartotojų. „Net ir pažangiausi sprendimai neveiks, jei tinkamai neveiks visa sistema, o perdirbama pakuotė netaps žiedinės ekonomikos dalimi, jei ji nebus tinkamai išrūšiuota, surinkta ir perdirbta“, – pažymi ekspertė.
Vien verslo nepakanka
Pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė atreipia dėmesį, kad šiandieniniai atliekų tvarkymo sektoriaus iššūkiai susiję ne vien su verslo sprendimais.
„Žaliojo taško“ pagrindinė misija – pakuočių atliekų tvarkymo užduočių vykdymas savo nariams, gamintojams ir importuotojams, kuriems iššūkis yra griežtas reguliavimas, europiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose numatyti reikalavimai. Siekiant įvykdyti perdirbimo užduotis, svarbiausia grandimi tampa gyventojai: nuo mūsų visų priklauso, ar pakuočių atliekos pateks pas perdirbėjus. Griežto reguliavimo šioje srityje nėra – šalis vis dar pasitiki žmonių sąmoningumu ir gera valia. Vis dėlto, didėjant perdirbimo užduotims, ateityje to gali nepakakti“, – teigia ji.
Pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos finansuoja stiklo, plastiko, popieriaus konteinerių atliekų surinkimą, vežimą, užtikrina jų sutvarkymą, tokiu būdu siekdamos susigrąžinti pakuotes iš vartotojų ir vykdyti gamintojams bei importuotojams keliamas perdirbimo užduotis. Organizacijos „Žaliasis taškas“ atstovė teigia, kad šiuo metu visi tikslai vykdomi, bet iššūkių netrūksta.
„Matome, kad Lietuvoje žmonės yra linkę atliekas rūšiuoti – tikrai ne tušti konteineriai kilnojami, o ir gyventojų apklausos rodo, kad apie 90 proc. žmonių yra linkę atliekas rūšiuoti. Galime drąsiai teigti, kad rūšiuoti atliekas įpratome, tačiau iki kokybinio proveržio dar reikia padirbėti. Šiuo metu plastiko konteineriuose vidutiniškai pusė atliekų – mišrios komunalinės atliekos, virtuvės atliekos, tekstilė. O juk tikslas – surinkti ir perdirbti pakuotes. Šiuo metu visas perdirbimo užduotis sėkmingai vykdome, tačiau šios didėja, todėl gyventojų indėlis į darnų sistemos veikimą bus vis svarbesnis“, – sako A. Burbaitė.
Asociacijų „Lietuvos gėrimai“ ir „Lietuvos maisto pramonė“ valdybos pirmininkės I. Lungės teigimu, vartotojų elgsena šiandien yra kritinis veiksnys siekiant žiedinės ekonomikos tikslų. Nors gyventojų sąmoningumas ir palaikymas tvaresniems sprendimams didėja, praktikoje išlieka nemažai iššūkių – rūšiavimo kokybė ne visada pakankama, o renkantis produktus vis dar svarbiausiais kriterijais dažnai išlieka kaina ir patogumas.
„Akivaizdu, kad žiedinės ekonomikos sėkmė priklauso ne tik nuo verslo ar reguliavimo, bet ir nuo to, kiek sistema yra patogi ir suprantama vartotojui“, – pažymi ji.
Kaip suderinti tvarumą ir konkurencingumą
I. Lungė atkreipia dėmesį, kad tvarumo reikalavimai šiandien tiesiogiai veikia sektoriaus konkurencingumą.
„Viena vertus, jie skatina inovacijas ir ilgalaikį efektyvumą. Kita vertus, pernelyg fragmentuotas ar neproporcingas reguliavimas gali didinti veiklos kaštus ir mažinti sektoriaus konkurencingumą, ypač tarptautinėje rinkoje“, – sako ji.
Pasak pašnekovės, esminis klausimas šiandien yra tai, ar pavyks subalansuoti aplinkosauginius tikslus su ilgalaikiu sektoriaus konkurencingumu. Šiame kontekste ypač svarbus prognozuojamas Europos Sąjungos reguliacinis pagrindas, leidžiantis išvengti perteklinio reguliavimo.
Jei šios sąlygos bus įgyvendintos, po 5–10 metų Lietuva galėtų turėti gerokai sklandesnę žiedinę sistemą.
„Įsivaizduočiau, kad pakuočių dizainas tuomet jau bus kuriamas pagal „design for recycling“ principus, perdirbtos žaliavos taps konkurencingos kainos ir kokybės prasme, skaitmeniniai sprendimai leis užtikrinti medžiagų atsekamumą, o vartotojų įsitraukimas taps natūralia sistemos dalimi“, – prognozuoja I. Lungė.
Anot jos, ateities sistema turėtų būti paremta ne pavieniais sprendimais, o vientisu modeliu, kuriame vienodai svarbūs būtų gamintojai, atliekų tvarkytojai, prekyba, institucijos ir vartotojai.
„Šiandien vis aiškiau matyti, kad didžiausias iššūkis – ne paskatinti verslą keistis ar žmones pradėti rūšiuoti, o sujungti visus šiuos elementus į vieningai veikiančią sistemą“, – sako I. Lungė.
About the Author
