Valstybinės miškų tarnybos (VMT) organizuojama edukacija „Miškas, kuris auga kartu su mumis“ kiekvieną kartą tampa išskirtiniu patyrimu gamtos ir miškininkystės tema. VMT Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus specialistai, vadovaujami skyriaus vedėjo Gintaro Kulboko, dalyvius kviečia į potyrių kelionę po Dubravos girią, kur teorinės žinios dera su praktiniu pažinimu.
Tai galimybė atsitraukti nuo kasdienybės ir pasinerti į gyvą, nuolat kintantį miško pasaulį. Edukacijos metu dalyviai lankosi skirtinguose miško vystymosi etapuose – nuo jaunuolynų iki sengirės, kuriai daugiau nei pusšimtis metų nebuvo daroma žmogaus įtaka. Čia stūkso įspūdingos, iki 33 metrų aukščio pušys, dūlėja seni išvirtę medžiai, o jų vietą pamažu užima kitos rūšys, tokios kaip lazdynai.
Ne mažiau įspūdžio palieka ir aukščiausia, net 38 metrų aukščio pušis-milžinė, kurią apglėbti gali tik keli žmonės kartu. Kelionės pabaigoje dalyviai žygiuoja Dubravos rezervatinės apyrubės pažintiniu taku, vedančiu per unikalią aukštapelkę.
Visos edukacijos metu VMT specialistai supažindina su Nacionalinės miškų inventorizacijos svarba, miško ekosistemų procesais, medžių kenkėjais, miškų vaidmeniu sugeriant anglies dioksidą.
Naujausioje edukacijoje dalyvavo akademinės bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų, verslo ir tarptautinių institucijų atstovai, tarp jų – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos profesorius Gediminas Brazaitis su magistrantais, Lietuvos inžinerijos kolegijos dėstytojai, Švedijos technologijos kolegijos „Ryssbygymnasiet“ atstovai, VšĮ „Myliu mišką“, Lietuvos atsakingo verslo asociacija bei Europos klimato pakto ambasadoriai.
„Neseniai minėjome Tarptautinę motinos Žemės dieną. Tai – kvietimas veikti atsakingai ir laiku. Tam būtina objektyvi informacija, kurią užtikrina Nacionalinė miškų inventorizacija“, – teigia G. Kulbokas.
Edukacijos metu pristatyta ir konkreti Dubravos girios raidos istorija, atskleidžianti sudėtingą miško ekosistemos dinamiką. Iki 1991 metų čia buvo laikomasi nuostatos vengti plynių kirtimų, todėl eglynai augo vientisai, o jų vidutinis amžius siekė 67 metus – daugiau nei bendras šalies vidurkis.
Tačiau gamtiniai veiksniai pakeitė šią kryptį. 1992 metų uraganas pažeidė eglių šaknis, vėliau sekė sausros laikotarpis, o susilpnėjusius medžius užpuolė žievėgraužis tipografas. Dėl to eglynai pradėjo nykti, o jų vietą pamažu užėmė pušynai.
Paradoksalu, tačiau per pastaruosius 30 metų vidutinis miško amžius šioje teritorijoje ne padidėjo, o sumažėjo trejais metais. Tai rodo, kad net ir be žmogaus įsikišimo miškas patiria reikšmingus pokyčius, kuriuos lemia natūralūs procesai.
„Miško kirtimai – tiek plyni, tiek atrankiniai – dažnai yra bandymas imituoti gamtos procesus. Gamta vis tiek „kerta“ – per audras, sausras ar kenkėjus. Skirtumas tas, kad žmogus gali šiuos procesus valdyti ir kartu gauti papildomos naudos“, – pabrėžia VMT Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vedėjas G. Kulbokas.
VMT edukacija ne tik suteikia žinių, bet ir skatina diskusiją apie subalansuotą žmogaus ir gamtos santykį bei atsakingą miškų valdymą.
Valstybinės miškų tarnybos inf.
About the Author
