Disertacija apginta. O kas toliau: gilus stalčius ar sprendimus priimančiųjų stalas? Balandžio 16 dieną Mykolo Romerio universitete (MRU) įvyko renginys, kurį galima vadinti pirmuoju realiu bandymu Lietuvoje mokslo diplomatiją perkelti iš teorijos į praktiką.
Į dirbtuves „Tapk mokslo ambasadoriumi“ susirinko 2025–2026 m. disertacijas apsigynę MRU mokslininkai – tie, kurie netrukus gali tapti aktyviais šios srities veikėjais ir sprendimų priėmėjais.
Renginio ašis – dar tik besiformuojančios Lietuvos mokslo diplomatijos gairės ir Europos Komisijos rekomendacijos, parengtos 2025 metais. Ir klausimas, dėl kurio aktyviai diskutavo susirinkusieji: kaip visa tai, ką daro mokslas veikia realybėje?
„Mes esame eksperimento dalyviai“
Renginį atidariusi MRU vicerektorės mokslui dr. Eglės Malinauskienės patarėja jaunųjų mokslininkų ugdymo klausimais dr. Dovilė Sagatienė iškart įvardijo esmę: tai – pirmas bandymas. Anot dirbtuvių organizatorės, mokslo diplomatija ir mokslo saugumas šiandien tampa vis labiau matomi, tačiau praktinių veiklų dar trūksta. Todėl šios dirbtuvės – tarsi gyvas eksperimentas, kuriame dalyvauja ir kviestiniai pranešėjai, ir jaunieji tyrėjai.
Šią mintį pratęsė ir MRU vicerektorius dr. Saulius Spurga, pabrėždamas, kad gyvename laikotarpiu, kai mokslas nebegali būti atsietas nuo geopolitikos ir vertybių. Mokslo atvirumas ir bendradarbiavimas, ilgai laikyti savaime suprantamomis vertybėmis, šiandien turi būti derinami su saugumo klausimais.
Mokslo saugumas: kur brėžti ribą?
Apie tai, kad mokslas gali būti ne tik kuriamas, bet ir netinkamai panaudojamas, kalbėjo JAV Valstybės departamento atstovė Ramesh Sona Amanjit.
Skirtingos valstybės turi skirtingas taisykles, ar teisines sistemas (paminėti Rusijos ir Kinijos pavyzdžiai). Tai reiškia, kad net ir sąžiningas mokslininkų bendradarbiavimas gali kelti rizikų. Todėl šiandien mokslininkams tenka galvoti ne tik apie tyrimo kokybę, bet ir apie jo saugumą – nuo partnerių iki finansavimo šaltinių.
Rizikos gali slypėti visur: partnerystėse, finansavime, technologijose ar net akademinėse afiliacijose. Visgi siūloma ne užsidaryti, o išmokti sąmoningai vertinti grėsmes.
Kaip pastebėjo dr. D. Sagatienė, mokslo saugumas gali atrodyti kaip ribojimas, tačiau mokslo diplomatija tuo pačiu atveria naujas galimybes. Svarbiausia – balansas tarp šių dėmenų.
Lietuva dar tik dėlioja sistemą
Apie Lietuvos situaciją kalbėjęs Užsienio reikalų ministerijos Mokslo ir inovacijų patarėjas dr. Vytautas Jankauskas pabrėžė, kad mokslo diplomatija šalyje tik dabar pereina į strateginį lygmenį. Iki šiol trūko koordinavimo: institucijos veikė fragmentiškai, ne visada žinodamos, kas vyksta kitur. Dabar kuriama bendra sistema: rengiamos gairės, stiprinamas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, atsiranda daugiau aiškumo.
Projekto „Kurk Lietuvai“ atstovė Monika Whittgham akcentavo, kad mokslo diplomatija Lietuvoje nėra visiškai nauja. Veikiau tai – bandymas sujungti jau vykstančias iniciatyvas. Renginyje pristatytos keturios pagrindinės mokslo diplomatijos kryptys leidžia suprasti, kaip mokslas ir diplomatija persipina. Nuo mokslo naudojimo sprendimuose (mokslas diplomatijoje) iki valstybės pastangų pristatyti savo mokslą tarptautinėje erdvėje (diplomatija moksle). Tai tampa ne teorine schema, o praktiniu orientyru.
Nuo disertacijos idėjos iki veiksmų
Vienas įdomiausių MRU organizuotų dirbtuvių momentų – daktarų tyrimų pristatymai. Vos per 3 minutes reikėjo įtikinti susirinkusią auditoriją, kuo ir kodėl jų tyrimas svarbus visuomenei.
Čia ir paaiškėjo esminis dalykas – mokslininkui neužtenka išmanyti savo srities. Svarbu mokėti paaiškinti esmę tiems, kam tai gali būti aktualu, bet kurie nėra temos ekspertai. Kaip sakė dr. V. Jankauskas, sprendimų priėmėjams svarbiausia ne tyrimo metodologija, o problema. Kodėl tai svarbu? Koks „skausmo taškas“? Ką daryti toliau? Trumpa, aiški žinutė, keli skaičiai ir konkreti išvada – būtent tai gali padėti mokslininkui būti išgirstam.
Diskusija greitai tapo labai praktiška: kaip pasiekti ministerijas, rasti partnerius, supažindinti su savo tema sprendimus priimančius? Kaip pabrėžė dr. D. Sagatienė, mokslininkai neturėtų bijoti viešumo: jie geriausiai išmano savo temą, todėl turi apie ją kalbėti. Mokslo ir inovacijų patarėjas taip pat atkreipė dėmesį, kad mokslininkai gali aktyviau įsitraukti į tarptautinius ekspertinius tinklus, pavyzdžiui, Europos Komisijos ekspertų grupes, kas leistų tiesiogiai prisidėti prie priimamų sprendimų.
Taip pat svarbi ir praktinė pusė – ryšių kūrimas. Kartais tai reiškia labai konkrečius dalykus: pagalbą užmezgant kontaktus, galimybę pristatyti tyrimus tarptautinėse erdvėse ar net paprastą, bet svarbų „durų atvėrimą“ per diplomatinius kanalus.
Diskusijoje nuskambėjo svarbi mintis – dažnai viskas prasideda nuo vieno kontakto. Kartais tereikia rasti „tinkamą žmogų“, kuris supras, kodėl tavo tema svarbi.
MRU rektorės patarėja Violeta Gaižauskaitė priminė, kad matomumas neatsiranda savaime. Jam reikia kryptingo darbo. Stiprūs tyrimai yra pagrindas, bet ne mažiau svarbu gebėti juos pristatyti ir nuosekliai komunikuoti. Pasak jos, ypač socialiniai mokslai gali tapti svarbiu Lietuvos indėliu stiprinant demokratiją ir viešąjį valdymą.
Šios dirbtuvės įrodė, kad mokslo diplomatija prasideda ne nuo dokumentų, o nuo žmonių: jų idėjų, gebėjimo kalbėti aiškiai ir noro ieškoti ryšių. Kiekvienam tyrėjui tas kelias gali būti skirtingas – svarbiausia žengti žingsnį ir judėti pirmyn.
About the Author
