Pastaruoju metu Baltarusijos režimas vėl bando siųsti dviprasmiškus signalus. Viena vertus, iš kalėjimų paleidžiama dalis politinių kalinių, tarsi būtų mėginama sudaryti įspūdį, kad Minske atsiranda daugiau lankstumo ar net atsargaus atšilimo ženklų. Kita vertus, tikroji padėtis lieka nepakitusi: represijos nesibaigia, politinių kalinių problema nėra sprendžiama iš esmės, o pats režimas ir toliau tvirtai laikosi Maskvos geopolitinėje, karinėje ir energetinėje orbitoje. Dar daugiau – būtent dabar vis aštriau ryškėja su Astravo atomine elektrine ir galimais naujais branduoliniais projektais susijusios grėsmės, kurios liečia ne tik Baltarusijos vidaus politiką, bet ir tiesioginį Lietuvos bei visos Europos saugumą. Tad keli pavieniai kalinių išlaisvinimai neturi užgožti esmės: režimas nekeičia savo prigimties, o jo keliamos grėsmės ne mažėja, bet plečiasi.
Pirmiausia svarbu aptarti Astravo atominę elektrinę ir platesnį energetinį kontekstą. Astravo AE kelią branduolinę grėsmę. Dar visai neseniai nutiko viešai nuskambėjęs Astravo AE incidentas 2025 m. liepos 17 d., kai antrasis blokas buvo atjungtas nuo tinklo dėl aušinimo sistemos signalo. Dar svarbiau tai, kad 2025 m. rugsėjo 26 d. Lukašenka viešai pareiškė, jog Baltarusija galėtų statyti dar vieną atominę elektrinę rytinėje šalies dalyje tam, kad tiektų elektrą Rusijos kontroliuojamoms Ukrainos teritorijoms — Zaporižios, Chersono, Luhansko ir Donecko kryptimis. Putinas tuo pačiu pareiškė, kad finansavimas nesudarytų problemų. Kitaip tariant, kalbėta ne apie neutralų elektros eksportą, o apie Baltarusijos energetinį įsitraukimą į Rusijos karą Ukrainoje. Tokiu atveju Baltarusija dar vienu būdu prisidėtų prie karo Ukrainoje. Kita svarbi naujiena yra planuojama Baltarusijos radioaktyviųjų atliekų saugykla. Oficialiuose Baltarusijos dokumentuose nurodoma, kad šalis jau yra pradėjusi teisinį ir institucinį pasirengimą tokio objekto statybai: 2024 m. kovo 7 d. buvo sudaryta valstybinė komisija prioritetinei aikštelei parinkti, o 2026 m. TATENA (Tarptautinė atominės energijos agentūra) pateiktoje Baltarusijos nacionalinėje ataskaitoje tiesiogiai rašoma apie planuojamą radioaktyviųjų atliekų laidojimo objekto statybą šalyje. 2026 m. kovą valstybinė agentūra BELTA pranešė, kad viešas pasirinktos vietos svarstymas turėtų prasidėti rugpjūtį, o galutinis sprendimas tikėtinas 2026–2027 metais. Tarp svarstomų variantų viešai įvardijamos trys kryptys: teritorija prie Astravo, Polesės valstybinis radioekologinis rezervatas Černobylio paveiktoje zonoje ir Mogiliavo sritis. Tokios žinios Lietuvai ir visam regionui kelia papildomą nerimą, nes prie Astravo svarstomas variantas reikštų dar didesnę branduolinės infrastruktūros koncentraciją netoli Lietuvos sienos ir keltų potencialių incidentų riziką. Todėl kovo 26 dieną, išsiunčiau klausimą Europos Komisijai dėl augančių branduolinės saugos grėsmių Baltarusijoje. Mano kreipimesi į Europos Komisiją prašoma sukonkretinti: galima Astravo atominės elektrinės plėtra, trečiojo reaktoriaus planai ir naujų su branduoline veikla susijusių objektų vystymas. Europos Sąjunga nebegali tenkintis abstrakčiais raginimais „laikytis standartų“. Minsko režimas jau ne kartą parodė, kad skaidrumas, tarptautiniai įsipareigojimai ir kaimyninių valstybių saugumas jam tėra antraeiliai dalykai. 2022 metais, kai dar buvo paleistas Astravo antrasis blokas, adresavau klausimus tiek į TATENĄ, tiek ir į Komisiją dėl pirmojo bloko saugumo, apie galimus techninius gedimus, ir ekspertų rekomendacijų įgyvendinimą. Kaip ir galima buvo tikėtis, kad beveik iškart po antrojo bloko paleidimo prasidėjo saugos pažeidimai. Todėl toliau šį klausimą dėl incidentų galinčių kelti grėsmę branduolinei saugai, apie galimą nepakankamą „streso testų“ rekomendacijų įgyvendinimą adresavau Komisijai.
Žinoma, ES vieningai laikosi sankcijų politikos Baltarusijos klausimu. Tačiau visame šitame paveiksle atsirado naujas kintamasis – JAV. Po 2025 m. rugsėjo 11 d. Lukašenkos įvykdyto 52 kalinių paleidimo Jungtinės Valstijos ėmė švelninti kai kuriuos apribojimus „Belavia“, leisdamos jai gauti dalį su „Boeing“ susijusių paslaugų ir komponentų; 2025 m. lapkričio pradžioje šis švelninimas dar labiau išsiplėtė, apimdamas ir su Lukašenkos naudojamais orlaiviais susijusius sandorius. Po 2025 m. gruodžio 13 d. paleistų 123 kalinių Vašingtonas jau oficialiai autorizavo sandorius su „Belaruskali“, „Belarusian Potash Company“ ir „Agrorozkvit“, o po šių metų kovo 19 d. dar vieno, iki šiol didžiausio, 250 kalinių paleidimo buvo pranešta ir apie sankcijų panaikinimą dviem Baltarusijos bankams bei Finansų ministerijai. Kitaip tariant, kalinių paleidimai akivaizdžiai tapo režimo „valiuta“ santykiuose su Vakarais. Tačiau būtent čia ir slypi pavojus: Baltarusija šiandien nėra tas režimas, kuriam tereikia šiek tiek daugiau diplomatinės erdvės, kad jis pradėtų tolti nuo Rusijos. Priešingai – jo saugumo, ekonominis ir politinis stuburas vis labiau remiasi į Kremlių. Todėl pagrįstai kyla klausimas: ar JAV iš tiesų turi aiškų ilgalaikį tikslą santykiuose su Minsku, ar tik dar kartą mėgina prikelti seną iliuziją, kad taktinių nuolaidų mainais galima išjudinti režimą, kurio pati prigimtis remiasi represijomis? Naujoji JAV administracija, panašu, kad rizikuoja kartoti seną Vakarų klaidą: tikėti, kad su autoritariniu režimu galima atsargiai, taktiškai, kantriai tartis ir taip pamažu atplėšti jį nuo Maskvos.
Kita vertus, Europos atsakas Minsko režimui pastaraisiais metais atrodo vieningas ir sistemiškas. Pavyzdžiui pastaruosius metus ir šių metų pradžioje Europos Parlamentas ne kartą griežtai grįžo prie Baltarusijos temos. 2025 m. sausio 22 d. Rezoliucijoje buvo dar sykį pakartotas Lukašenkos nepripažinimas teisėtu prezidentu, 2025 m. balandžio 3 d. pareikalauta griežtesnių sankcijų ir atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui, o 2025 m. spalio 22 d. Parlamentas vėl pareiškė paramą Sviatlanos Cichanouskajos vadovaujamoms demokratinėms jėgoms, paragino rengti naujus laisvus rinkimus ir perspėjo dėl Rusijos įtakos augimo Baltarusijoje. Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos linija taip pat išlieka pakankamai nuosekli. 2025 m. birželį ir 2026 m. kovo 6 d. Briuselyje vyko jau penktasis ir šeštasis ES konsultacinės grupės susitikimai su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis ir pilietine visuomene. Taip pat Vadovų Taryba 2026 m. vasario 26 d. pratęsė sankcijas Baltarusijai iki 2027 m. vasario 28 d. pagal kurių režimą sankcionuojama 310 asmenų ir 46 subjektai. Verta paminėti, kad 2025 m. gruodį sankcijų režimo taikymo sritis buvo išplėsta, kad apimtų ir hibridines veiklas, o 2025 m. spalį priimtos naujos priemonės dėl Baltarusijos bendrininkavimo Rusijos kare prieš Ukrainą.
Taigi šiuo Europos ir JAV požiūriai į Baltarusiją ima skirtis. Europa jau ima suvokti praeities klaidas, ką reiškia nuolaidžiauti Lukašenkai. O Vakarų politika Baltarusijos atžvilgiu turėtų remtis ne naiviu „perkrovimo“ modeliu. Reikia ne mažinti dėmesį Baltarusijai, o priešingai – nuosekliai ją išskirti kaip atskirą Europos saugumo problemą. Reikia ir toliau viešinti režimo nusikaltimus, spausti dėl politinių kalinių, griežtai vertinti bet kokius branduolinės saugos pažeidimus Astrave ir aiškiai suprasti, kad Baltarusijos klausimas yra ne periferinis, o tiesiogiai susijęs su mūsų regiono saugumu.
About the Author
