Šiandienos žemės ūkyje, kai produkcijos supirkimo kainos dažnai vos padengia savikainą, vienas svarbiausių ūkių išlikimo veiksnių tampa pašarų kokybė ir jų gamybos savikaina. Todėl vis didesnę reikšmę įgyja baltymingų ankštinių žolių auginimas.
Pavasaris kasmet verčia iš naujo įvertinti ūkio kryptį ir priimamus sprendimus. Šiandien tai ypač aktualu dėl didėjančių rizikų ir neapibrėžtumo žemės ūkyje. Todėl ūkiams būtina itin tiksliai pasirinkti, kur nukreipti investicijas ir dėmesį. Straipsnyje aptarsime baltymingų ankštinių žolių auginimo ypatumus ir jų naudą galvijams.
Galvijai yra žolėdžiai gyvūnai, todėl jų raciono pagrindą turi sudaryti geros kokybės žoliniai pašarai. Tačiau klimato kaita ir įtempta geopolitinė situacija didina žemės ūkio rizikas, o kartu keičia žolynų sudėtį, mažina pašarų maistinę vertę ir jų virškinamumą.
Kaip sumažinti pašarų savikainą: sprendimas – ankštiniai augalai
Siekiant užtikrinti gyvulių produktyvumą, būtina, kad pagrindinės maistinės medžiagos – baltymai ir energija – būtų gaunamos iš ūkyje užauginamų pašarų. Todėl vienas svarbiausių sprendimų – kryptingai įrengti ir išsaugoti produktyvius, aukštos maistinės vertės žolynus.
Baltymai yra viena svarbiausių gyvulių mitybos dalių, todėl baltymingų pašarų gamyba ūkyje tampa strateginiu sprendimu. Ypač svarbūs pupiniai augalai, kurie ne tik aprūpina gyvulius baltymais, bet ir gerina dirvožemio būklę – fiksuoja azotą, mažina trąšų poreikį ir prisideda prie gamybos sąnaudų mažinimo.
Klimato kaita, brangstantys baltyminiai pašarai ir GMO vengimas skatina ieškoti patikimų vietinių baltymų šaltinių. Praktikoje tai galima pasiekti dviem pagrindiniais būdais:
- Įvertinus dirvožemio savybes ir augimo sąlygas, didinti liucernų plotus;
- Auginti saldžiuosius lubinus, kurie gali pakeisti sojų rupinius galvijų racione.
Lubinai – vertingas baltymų šaltinis lengvoms dirvoms
Lubinai (tiek siauralapiai, tiek baltažiedžiai) – viena vertingiausių ankštinių kultūrų, ypač tinkanti lengvesnėms dirvoms. Jie išsiskiria didele maistine verte: žaliųjų baltymų kiekis siekia 286–366 g/kg, augaluose gausu nepakeičiamų amino rūgščių, riebalų, vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Vertinga ir žalioji masė – ją galima ne tik aparti, bet ir naudoti žaliajam pašarui arba silosui, ypač mišiniuose su varpiniais javais. Pagal baltymų kiekį ir amino rūgščių sudėtį lubinai yra visavertis pašaras, tinkantis įvairių rūšių gyvuliams, taip pat naudojamas ir ekologinėje žuvininkystėje.
Be pašarinės vertės, lubinai svarbūs ir dirvožemiui – jie fiksuoja azotą, gerina dirvos struktūrą ir mažina trąšų poreikį. Dėl šių savybių tai puikus priešsėlis kitoms kultūroms.
Auginant lubinus svarbu atsižvelgti į dirvožemio savybes. Jie geriausiai auga lengvose, smėlingose ir rūgštesnėse dirvose (optimalus pH 5–6), tačiau netinka kalkingoms dirvoms ir plotams, kurie neseniai kalkinti.
Lubinai sėjami anksti pavasarį (iki balandžio pabaigos), 2–4 cm gyliu. Rekomenduojama sėjos norma – apie 100–120 augalų/m² (apie 170–200 kg/ha), tarpueiliai – apie 15 cm. Po sėjos naudinga dirvą suvoluoti. Jie jautrūs šalčiui dygimo ir žydėjimo metu. Siekiant geresnio azoto fiksavimo, sėklas rekomenduojama apdoroti nitraginu, ypač jei lubinai tame lauke anksčiau nebuvo auginti.
Šie augalai nėra reiklūs tręšimui, tačiau svarbu laikytis sėjomainos – į tą pačią vietą lubinus rekomenduojama grąžinti ne anksčiau kaip po 4–5 metų, siekiant išvengti ligų plitimo.
Pašarams tinkamiausios yra vadinamosios „saldžiosios“ lubinų veislės, kuriose alkaloidų kiekis labai mažas (<0,5 g/kg), todėl jos saugios gyvulių mitybai.
Mėlynžiedė liucerna– stabilus ir produktyvus baltymų šaltinis
Mėlynžiedės liucernos – daugiametės, itin vertingos pašarinės ankštinės žolės, pasižyminčios dideliu derlingumu ir aukšta maistine verte. Jos yra vienas patikimiausių baltymų šaltinių gyvulininkystės ūkiuose, be to, gerai žiemoja ir yra atsparios sausroms dėl giliai įsiskverbiančios šaknų sistemos.
Liucernos ne tik aprūpina gyvulius kokybišku pašaru, bet ir gerina dirvožemį – gumbelinės bakterijos fiksuoja azotą (iki 100 cnt/ha šaknų, daug daugiau N nei dobilai), todėl jos yra puikus priešsėlis kitoms kultūroms. Tačiau, lyginant su kitais ankštiniais augalais, liucernos yra reiklesnės fosforui ir kaliui.
Lengvai prisitaiko prie įvairių ūkių sąlygų, tačiau mėgsta šilumą ir karbonatingą dirvožemį. Geriausiai liucernos auga kalkinguose, gerai drenuotuose priemoliuose, kurių pH ≥ 6,2. Jos netoleruoja rūgščių dirvų ir aukšto gruntinio vandens lygio – tokiomis sąlygomis silpnėja šaknų sistema, mažėja derlius ir atsparumas.
Esant tinkamoms sąlygoms, per sezoną galima gauti 3–4 derlius: apie 40–50 t/ha žalios masės, 10–12 t/ha SM (~120 GJ/ha energijos). Orientacinis pirmos pjūties laikas – gegužės pabaiga–birželio pirmas dešimtadienis. Trijų pjūčių derlius – 35 – 40 t ha-1 žaliosios masės. Liucernas pradėjus pjauti žydėjimo pradžioje, galima šienauti net tris kartus, o kraunant žiedpumpurius – net keturis. Šiuo laiku pjaunamoje liucernų žolėje yra daugiausiai vertingų maisto medžiagų ir mažiausiai ląstelienos. Tačiau pašaro kokybė tiesiogiai priklauso nuo pjovimo laiko. Didžiausia maistinė vertė pasiekiama žydėjimo pradžioje – tuomet žolėje daugiausia baltymų ir mažiausiai ląstelienos. Taip išlaikomas balansas tarp liucernų derliaus kiekio ir kokybės.
Vėliau augalams bręstant didėja biomasė, tačiau mažėja pašarinė vertė – didėja ląstelienos ir lignino kiekis, blogėja virškinamumas. Nors pašaro gaunama daugiau, bet jis būna prastesnis, nes mažėja baltymų, riebalų, karotino ir kai kurių mineralinių medžiagų kiekis. Todėl planuojant pjovimą svarbu rasti balansą tarp derliaus kiekio ir pašaro kokybės.
Nors liucernos pačios apsirūpina azotu, svarbu užtikrinti pakankamą fosforo ir kalio kiekį. Taip pat reikėtų vengti chloro turinčių kalio trąšų, kurios kenkia gumbelinėms bakterijoms.
Liucernos gali būti sėjamos pavasarį, vasaros pabaigoje arba rudenį. Vasaros viduryje sėti nerekomenduojama dėl stiprios piktžolių konkurencijos. Sėjama į gerai paruoštą dirvą, 0,5–1,0 cm gyliu, rekomenduojama norma – 10–25 kg/ha, priklausomai nuo veislės.
Siekiant išlaikyti produktyvų ir ilgaamžį žolyną, rekomenduojama vieną kartą per sezoną leisti augalams peržydėti, o nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios nešienauti – tuo metu augalai kaupia maisto medžiagas šaknyse ir pasiruošia žiemai.
Žolinių pašarų kokybę lemiantys veiksniai
Žolinių pašarų kokybę ir maistingumą lemia daugelis veiksnių, tačiau didžiausią įtaką turi augalų vegetacijos tarpsnis.Žolėms augant ir bręstant, mažėja baltymų, riebalų, pelenų bei neazotinių ekstraktinių medžiagų kiekis, ypač karotino. Taip pat kinta mineralinių medžiagų – fosforo, kalio, kalcio, magnio – koncentracija. Daugiausia vertingų maisto medžiagų ir vitaminų sukaupiama augalų lapuose, tuo tarpu stiebuose dominuoja ląsteliena. Augalams vystantis lapų santykinis kiekis mažėja, o stiebų – didėja, todėl pašaro kokybė prastėja. Kartu blogėja ir pašaro virškinamumas, nes didėja ląstelienos, o ypač lignino, kiekis.
Be augalų vegetacijos tarpsnio, žolinių pašarų kokybei didelę įtaką daro ir aplinkos bei ūkininkavimo veiksniai. Klimato kaita ir intensyvus žemės ūkis keičia maistinių medžiagų apytaką dirvožemyje, mažina biologinę įvairovę ir didina žolynų nestabilumą. Dėl to pašarų kokybė tampa labiau priklausoma nuo oro sąlygų ir ūkininko sprendimų.
Didelio derliaus siekimas dažnai grindžiamas išorinėmis sąnaudomis – mineralinėmis trąšomis, pesticidais ir iškastine energija. Tokios sistemos yra jautresnės aplinkos pokyčiams, todėl ilgainiui didėja tiek ekonominė, tiek agronominė rizika.
Ypač svarbus veiksnys – azoto trąšų naudojimas. Sausros sąlygomis augalai prasčiau įsisavina maisto medžiagas, todėl didėja nitratų išplovimo ir požeminio vandens taršos rizika.
Ne mažiau svarbi ir organinės anglies bei azoto dinamika dirvožemyje. Pereinant nuo intensyvaus arimo prie daugiamečių žolynų, dirvožemyje gali didėti organinės anglies kiekis, tačiau intensyvus organinės medžiagos irimas taip pat didina mineralinio azoto kiekį. Jei augalai jo nepasisavina, ypač žiemos–pavasario laikotarpiu, dalis azoto prarandama išplovimo būdu.
Todėl siekiant stabilios pašarų kokybės svarbu ne tik pasirinkti tinkamas augalų rūšis, bet ir taikyti subalansuotą tręšimą bei atsakingai valdyti dirvožemio būklę.
Išvados ir praktiniai patarimai
Ankštinės žolės, ypač liucernos, yra vienas patikimiausių būdų užtikrinti kokybišką ir baltymingą pašarą ūkyje. Jos ne tik didina pašarų maistinę vertę, bet ir gerina dirvožemį, mažina trąšų poreikį bei padeda stabilizuoti gamybos sąnaudas.
Siekiant išlaikyti aukštą pašarų kokybę, ypač svarbu tinkamai pasirinkti pjovimo laiką. Ankstyvesnis pjovimas – žydėjimo pradžioje – leidžia išlaikyti didesnį baltymų kiekį ir geresnį pašaro virškinamumą, nors derliaus kiekis gali būti šiek tiek mažesnis.
Planuojant liucernų auginimą, būtina atsižvelgti į dirvožemio savybes – jos geriausiai auga kalkinguose, gerai drenuotuose dirvožemiuose, o rūgščios ir užmirkusios dirvos joms netinka. Taip pat svarbu užtikrinti pakankamą fosforo ir kalio kiekį, nes azotu augalai apsirūpina patys.
Norint išlaikyti produktyvų žolyną, rekomenduojama:
- laikytis tinkamų pjovimo terminų ir nešienauti per žemai (ne mažiau kaip 10 cm);
- vieną kartą per sezoną leisti augalams peržydėti;
- vengti pjovimo nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pradžios, kad augalai galėtų pasiruošti žiemai;
- laikytis sėjomainos principų ir vengti atsėliavimo.
Pavasarį svarbu įvertinti žolynų būklę ir atlikti pagrindinius priežiūros darbus. Žolynų akėjimas padeda pašalinti pernykštės žolės likučius, pagerina dirvos aeraciją ir skatina vegetaciją. Tą darbą jau reikėjo atlikti arba padaryti kuo greičiau.
Tręšimą reikėtų planuoti atsižvelgiant į oro sąlygas, dirvožemio tyrimus ir augalų poreikius. Žolynuose, kuriuose vyrauja ankštiniai augalai, rekomenduojama naudoti kompleksines fosforo ir kalio trąšas, vengiant chloro turinčių produktų. Rekomenduojama žolynams su vyraujančiomis pupinėmis žolėmis naudoti kompleksines NPK (NPK 8-20-30, NPK 5-15-30, NPK 8-20-30 (Ca+Mg) ar kitas) bent po 250–300 kg/ha.
Ankštiniai augalai (pašariniai žirniai, pupos, lubinai, liucernos, dobilai) gali gerokai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, absorbuodami ir fiksuodami molekulinį azotą, jie padeda sumažinti azoto trąšų kiekį bei ūkininkų gamybos sąnaudas.
Kiekvieno ūkio situacija yra individuali, todėl priimant sprendimus svarbu remtis ne tik bendromis rekomendacijomis, bet ir konkrečiais duomenimis. Ypač tai aktualu vertinant žolynų būklę, pašarų kokybę ir gyvulių mitybos balansą, todėl vertėtų pasikonsultuoti su specialistais.
Dėl konsultacijų galima kreiptis į Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės specialistus, artimiausią LŽŪKT biurąarba tiesiogiai susisiekti su vyresniuoju gyvulininkystės specialistu Vidu Tolevičiumi (tel. +370 639 46 071, el. p. vidas.tolevicius@lzukt.lt).
Autorius LŽŪKT vyresnysis gyvulininkystės specialistas Vidas Tolevičius
Nuotraukos Vido Tolevičiaus ir Egidijaus Vilkevčiaus, LŽŪKT
About the Author
