Anot „Vaikų linijos“ specialistės, kampanijos „Be patyčių“ koordinatorės Eglės Tamulionytės, paauglių romantiniai santykiai šiandien vis dažniau formuojasi ir sprendžiasi ne mokyklos koridoriuose, bet žaidimų platformose, „Discord“ serveriuose, socialiniuose tinkluose. O tai, kas tokiuose santykiuose neretai laikoma norma, kelia nerimą: „Tarp jaunų žmonių matome požiūrį, kad mergina nėra lygiavertė.“ Kaip atpažinti, kad santykiai krypsta neigiama linkme?
Mokosi draugauti – mokosi gyventi
Paauglystėje santykiai su bendraamžiais tampa svarbesni nei bet kada. Tyrimai rodo, kad paaugliai su bendraamžiais praleidžia maždaug dvigubai daugiau laiko nei su tėvais. Būtent draugaudami jie mokosi pasitikėti, spręsti konfliktus, atpažinti savo ir kito ribas – įgyja įgūdžius, kurie lydės visą gyvenimą.
Tačiau draugauti ne visada lengva. Viena dažniausių situacijų, apie kurias pasakoja patys vaikai, – pravardės. „Pravardė – tam tikra kaina, kurią sumoki už buvimą grupėje, už tą jausmą, kai visi juokiatės kartu. Jei ilgalaikėje perspektyvoje grupėje jautiesi gerai, ta kaina neatrodo per didelė. Bet svarbu pajusti ribą – kada jau ne juokinga, o skaudu. Ir sugebėti tai pasakyti. Jei draugai manęs neišgirsta ir tai kartojasi, tai jau ženklas, kad santykis nėra lygiavertis“, – pasakoja „Be patyčių“ koordinatorė E.Tamulionytė.
Pasitaiko ir sudėtingesnių situacijų. „Vaikų linijoje dažnai girdime, kaip paauglys tampa savo draugo psichologu – guodžia, išklauso, nebegali „atsijungti“ nuo telefono, nes bijo, kad draugui kažkas nutiks. Vaikas neturi atstoti psichologo ir neturi atstoti tėvų savo draugams. Klausimas – kaip draugystėje būti paguoda, bet neaukoti savęs?“ – klausia specialistė.
Kokie tuomet yra sveiki santykiai? „Sveikame santykyje paauglys gali jaustis saugiai ir nebijoti būti savimi – atvirai dalintis idėjomis, svajonėmis ar nesekmėmis ir žinoti, kad jo neišjuoks. Svarbu, kad abi pusės dėtų pastangas, girdėtų vienas kitą, – aiškina E.Tamulionytė. – O svarbiausias dalykas – noras keistis. Visi klysta – pajuokauja užgauliai, nenori pripažinti kaltės. Tačiau svarbu ne pati klaida, o tai, kas vyksta po to. Jeigu žmogui rūpi santykis, anksčiau ar vėliau jis supranta, kad pasielgė blogai. Gal ne tą pačią minutę – bet per laiką tas suvokimas ateina. O jeigu neateina ir elgesys kartojasi – tai jau pirmas pavojaus ženklas.“
Visa tai galioja ir romantiniams santykiams, kurie paauglystėje užsimezga natūraliai. Tik juose pažeidžiamumo daugiau – artumas didesnis, o su juo didesnė ir rizika.
Taisykles diktuoja ekranai
Tokioje artumoje, anot E.Tamulionytės, kartais pradeda ryškėti pavojingi ženklai: vienas partneris reikalauja atsiskaityti, kur paauglys buvo ir su kuo kalbėjosi, neleidžia bendrauti su draugais, kontroliuoja kiekvieną žingsnį – tiek internete, tiek realiame gyvenime.
Paaugliai dar formuoja savo tapatybę ir supratimą apie lyčių santykius. Internetas gali tiek padėti mokytis apie artumą, tiek skleisti radikalias, žalingas normas, kurios iškreipia požiūrį į partnerystę ir lytiškumą. Specialistė pastebi, kad nemažą dalį paauglių veikia internete plintantis vadinamasis manosferos turinys – bendruomenės, propaguojančios moters pavaldumą vyrui, šlovinančios dominavimą ir agresiją: „Paauglį įtraukti labai lengva – užtenka patekti į algoritmų pinkles socialiniuose tinkluose, ir radikalus turinys pradeda plūsti srauto pavidalu. Andrew Tate’ą (dėl smurto prieš moteris teisiamą interneto žvaigždę, atvirai propaguojančią moterų pavaldumą – aut. past.) žino didžioji dalis paauglių, kai kas juo nuoširdžiai žavisi. Tai veikia paauglių nuostatas.“
„Tyrimai fiksuoja, kad smurto lyties pagrindu pateisinimas tikrai nėra tik senesnės kartos atgyvena. Tarp jaunų žmonių matome požiūrį, kad mergina yra kažkur žemiau, kad ji nėra lygiavertė“, – pasakoja „Vaikų linijos“ specialistė, kampanijos „Be patyčių“ koordinatorė Eglė Tamulionytė. Anot jos, tokios mados gali iškreipti paauglių supratimą apie sveikus romantinius ir intymius santykius.
Kitų šalių pagalbos linijos fiksuoja ir dar vieną tendenciją: „Mergina vaikinų kompanijoje tampa tarsi statuso ženklu – jos nuotraukomis dalijamasi su draugais, tarsi ji būtų daiktas. Vyriška draugystė laikoma svarbiau už ją“, – pasakoja E.Tamulionytė.
Pasitikėjimas gali būti išduotas
Dalytis intymiomis nuotraukomis poroje paaugliams tampa įprasta – naujausio JAV tyrimo duomenimis, tokį turinį yra siuntęs beveik kas ketvirtas paauglys. Kol santykiai geri, tai atrodo kaip pasitikėjimo ženklas. Problema prasideda tada, kai santykiai ima byrėti.
„Porai išsiskyrus, tomis nuotraukomis gali būti pasidalinta su draugais arba dar plačiau – siekiant pakenkti, sugadinti reputaciją“, – pasakoja E.Tamulionytė.
Tyrimai rodo, kad vadinamoji keršto pornografija paaugliams sukelia ne tik gėdą – ji siejama su nerimu, depresija ir net mintimis apie savižudybę.
Tačiau kreiptis pagalbos tokiu atveju ypač sunku. „Nukentėjęs paauglys dažnai galvoja – juk aš pats tas nuotraukas daviau, kaip dabar prašysiu pagalbos? Būtent ši gėda trukdo kreiptis laiku, ir problema gilėja“, – pastebi specialistė.
Pašnekovė pabrėžia, kad nepaisant to, kaip nuotraukos atsidūrė internete, atsakomybė visada tenka tam, kuris jas paviešino.
Meilė ekrane
Paauglių romantiniai santykiai vis dažniau užsimezga ir rutuliojasi internete. Prinstono universiteto tyrimas parodė, kad maždaug 15 proc. paauglių romantinį partnerį susiranda būtent ten, o E.Tamulionytė patvirtina, kad ši tendencija stiprėja ir Lietuvoje.
„Dalis paauglių draugauja romantiškai tik internete – kiekvieną dieną kalbasi, jaučia artumą, bet niekada nėra susitikę gyvai ar net susisiekę vaizdo skambučiu. Tokie santykiai kelia savitų įtampų – draugai ne visada juos priima, tėvams jie atrodo pavojingi. O bendraujant vien raštu neišvengiami nesusipratimai – kartais net paprastas emodžis sukelia įtampą, nes neaišku, ką jis iš tikrųjų reiškia“, – pasakoja specialistė.
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad internete prasidėjusiuose santykiuose amžiaus skirtumas tarp partnerių dažniau būna didesnis nei dveji ar treji metai, lyginant su santykiais realiame gyvenime.
„Tikrai pasitaiko, kad kitoje ekrano pusėje – ne bendraamžis, o juo apsimetantis suaugęs žmogus. Vaikas gali labai daug tam santykiui atiduoti – laiko, pasitikėjimo, emocinių jėgų. O kai paaiškėja tiesa, pasekmės rimtos: sunku eiti į kitą santykį, sunku pasitikėti žmogumi. Tai palieka randų“, – tikina E.Tamulionytė.
Kritinis tėvų vaidmuo
Specialistė atkreipia dėmesį, kad tėvų vaidmuo – jų reakcijos, ribos ir palaikymas – gali nulemti, kaip jaunas žmogus mokysis kurti ryšius, spręsti konfliktus ir suprasti artumą.
„Labai svarbu nepraleisti to momento, kai vaikas jau gali būti savarankiškesnis – ir virtualioje, ir fizinėje erdvėje. Jeigu paaugliui vis dar taikomos tos pačios priežiūros priemonės kaip vaikystėje, jis nustos pasitikėti tėvais ir nustos atvirai pasakoti, kas vyksta, – teigia E.Tamulionytė. – Su vaiko amžiumi svarbu nuolat peržiūrėti susitarimus: domėtis, kokios saugumo priemonės veikia socialiniuose tinkluose, kuo skiriasi nustatymai skirtingo amžiaus paaugliams, kodėl vaikui reikalinga viena ar kita platforma. Jeigu to susitarimo neturėsime, vaikas tiesiog slaptai gyvens tą gyvenimą – susikurs neapsaugotą profilį apsimesdamas suaugusiu ir liks be jokios apsaugos.“
Vis dėlto specialistė pabrėžia, kad veiksmingiausia – ne radikalūs sprendimai, o komunikacija ir atviri pokalbiai. „Paaugliams aktualios lygiai tos pačios temos kaip ir mums: kaip išlaikyti ribas, kiek atsiverti, kaip susitvarkyti su įtampomis. Mes galime su jais tiesiog svarstyti gyvenimiškas situacijas, dalintis patirtimis, o ne stengtis viską kontroliuoti ir drausti“, – sako ji.
Tarp kitko
Apie tai, kuo gali baigtis toksiško vyriškumo mados ir manosferos įtaka paaugliams, pasakoja „Netflix“ serialas „Adolescence“ (2025).
Trylikametį Jamie policija suima dėl klasės draugės nužudymo. Keturių serijų britų drama rodo, kaip algoritmai, mizoginiška retorika ir „tikro vyro“ normos keičia berniukų santykį su merginomis – ir kuo tai gali baigtis.
Serialas 2025-aisiais pelnė devynias „Emmy“ statulėles – tarp jų ir penkiolikmečiui Owenui Cooperiui už pagrindinį vaidmenį, – o Jungtinės Karalystės premjeras paragino rodyti filmą mokyklose.
Autorė: Amelija Trumpytė
