Universaliųjų bazinių pajamų (UBP) idėja – reguliarios, besąlyginės išmokos visiems gyventojams – vis dažniau iškyla viešose diskusijose kaip galimas atsakas į technologinius pokyčius, automatizaciją ir augančią socialinę nelygybę. Vieniems tai atrodo logiška ateities kryptis, kitiems – pavojingas eksperimentas su valstybės finansais.
UBP patrauklios individo lygmeniu: „jei visi gautų stabilias pajamas, sumažėtų stresas, nesaugumas, skurdas“. Tačiau vos tik kalba pasisuka apie realų tokio modelio įgyvendinimą valstybės mastu, entuziazmą greitai keičia skeptiški klausimai.
Ar valstybė tai pajėgtų?
Pirmoji ir didžiausia kliūtis – finansai. Ekspertų skaičiavimai rodo, kad dabartines socialinės apsaugos išlaidas padalijus visiems gyventojams, mėnesinė išmoka siektų vos 100–200 eurų. Suma, kuri vargu ar galėtų tapti rimta pajamų garantija.
Didesnės išmokos reikštų radikaliai didesnius mokesčius arba skaudžius viešųjų paslaugų karpymus. Kyla paprastas, bet nemalonus klausimas: ar visuomenė būtų pasirengusi mokėti brangiau – mainais už universalias išmokas visiems, įskaitant ir tuos, kuriems paramos nereikia? Atsakymas kol kas labiau neigiamas, nei teigiamas.
Socialinis teisingumas: kam ir kodėl mokėti?
Ne mažiau aštrios diskusijos kyla ir dėl socialinio teisingumo. UBP reikštų iš esmės pertvarkyti visą socialinės apsaugos sistemą – atsisakyti tikslinių išmokų, vertinimo kriterijų ir kontrolės mechanizmų.
Kritikai baiminasi, kad dalis žmonių pasirinktų gyventi tik iš bazinių pajamų, prarastų motyvaciją dirbti, o tai ilgainiui sukurtų „parazitinį“ sluoksnį. Kiti kelia klausimą, kodėl išmokas turėtų gauti ir pasiturintys gyventojai. Ar tai neprieštarauja ekonominei logikai ir sveikam protui?
Čia prieinama ir prie gilesnių, kultūrinių barjerų. Kodėl reikėtų „atimti ir perskirstyti“ visiems vienodai? Kodėl mano sumokėti mokesčiai turėtų išlaikyti tuos, kurie gali, bet nenori dirbti? Šias nuostatas ypač sustiprina istorinė patirtis – „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“, daugeliui kelianti instinktyvų atmetimą ir baimę grįžti atgal.
Jei tai utopija – kodėl pasaulis ją vis svarsto?
Vis dėlto, universaliųjų bazinių pajamų idėja neatsirado vakuume. Vien jos atmetimas problemų neišsprendžia. Neatsitiktinai pasaulyje jau įgyvendinta daugiau kaip 200 įvairių UBP eksperimentų – nuo lokalių pilotinių projektų iki nacionalinio lygmens bandymų.
Pavyzdžiui, Maršalų Salos nuo 2024 m. kas ketvirtį kiekvienam gyventojui moka po 200 JAV dolerių – kaip priemonę gerinti gyvenimo kokybę ir stiprinti visuomenės moralę. Šveicarija prieš dešimtmetį surengė referendumą ir UBP idėjai pasakė „ne“, bent jau kol kas.
Lietuvoje rimtesnės diskusijos šia tema dar tik prasideda, nors technologinė realybė vejasi greičiau nei mūsų požiūriai. Robotizacija ir dirbtinis intelektas keičia darbo rinką, auga turtinė nelygybė, nyksta tradicinės profesijos, o visuomenės lūkesčiai dėl minimalių garantijų išlieka aukšti.
2024 m. apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai minimalias socialines garantijas laiko viena pagrindinių valstybės pareigų. Socialinė parama nepasiturintiems gyventojams dažniausiai siejama su 400–500 eurų suma. Kitaip tariant, visuomenė jau dabar tikisi, kad valstybė užtikrins bazinį finansinį saugumą.
Du keliai – vienas klausimas
Norint mažinti skurdą ir garantuoti minimalią gerovę visiems, iš esmės yra dvi kryptys: toliau tobulinti esamą socialinės apsaugos sistemą arba rinktis universaliųjų bazinių pajamų modelį. Pastarasis dažnai pristatomas kaip radikalus, bet potencialiai efektyvus sprendimas – tarsi Gordijaus mazgo perkirtimas.
Kol kas tai vis dar teorinis konstruktas, kurio praktinis įgyvendinimas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Tačiau istorija rodo, kad nemažai šiandien savaime suprantamų dalykų kadaise buvo laikomi utopija – nuo skrydžių į kosmosą iki interneto ar dirbtinio intelekto. Ar ir universaliųjų bazinių pajamų idėjai lemtas toks kelias?
Straipsnį parengė VILNIUS TECH Ekonomikos inžinerijos katedros doktorantė Emilija Webster ir Ekonomikos inžinerijos katedros docentė Daiva Andriušaitienė
About the Author
