Pastaruoju metu visuomenėje nemažai kalbama apie dėl socialinių tinklų patiriamą „brain rot“ – nuovargį, atsirandantį nuolat vartojant greitą, paviršutinišką ir menkavertį interneto turinį. Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto sociologė dr. Milda Pivoriūtė sako, kad šis reiškinys skatina nuotaikų kaitą ir nekantrumą gyventi. Vis dėlto ji priduria, kad „brain rot“ turi ir teigiamų bruožų – tam tikrose situacijose gali padėti kurti ryšį, išreikšti maištą.
Kas yra „brain rot“?
„Brain rot“ pasižymi beprasmiu turinio vartojimu. Toks turinys yra paviršutiniškas, jam suprasti nereikia jokių pastangų, jis yra trumpas, greitai besikeičiantis, bet suteikiantis greitą atpildą. Kognityviniu požiūriu toks turinys yra menkavertis, bet psichologiniu požiūriu jis yra smarkiai apdovanojantis“, – paaiškina sociologė.
Praėjusiais metais dr. M. Pivoriūtė 25 valandas praleido važinėdama po Lietuvos mokyklas ir diskutuodama su moksleiviais apie jų kartą, lūkesčius dėl mokyklos, universiteto ir kitais jiems rūpimais klausimais. Būtent kalbantis su 9–12 klasių moksleiviais ir iškilo „brain rot“ tema.
Sociologė paaiškina, kad šis reiškinys ypač susijęs su jaunąja karta – apie „brain rot“ pradėta kalbėti atsiradus socialiniam tinklui „TikTok“ ir sparčiai paplitus trumpiems vaizdo įrašams. Vis dėlto „brain rot“ terminas pirmą sykį paminėtas dar XIX a.: „Jį paminėjęs filosofas kalbėjo, žinoma, ne apie socialinius tinklus, o apie tai, kad žmonės yra linkę supaprastinti mąstymą ir vengti gilios refleksijos.“
Nekantrumas gyvenimui, santykiams ir sau
Iš pokalbių su moksleiviais paaiškėjo, kad kai kurie jų „brain rot“ kasdien skiria 4–5 val. Anot dr. M. Pivoriūtės, moksliniai tyrima rodo, kad tiems žmonėms, kurie menkavertį turinį vartoja itin dažnai, darosi sunku susikaupti, ypač ilgoms ir nuobodžioms užduotims. Ji priduria, kad prie „brain rot“ pripratusį žmogų lydi nuovargis, dažna nuotaikų kaita, miego sutrikimai, intelektinė stagnacija.
„Brain rot“ taip pat slopina iniciatyvą ir skatina pasyvų vartojimą. Moksleiviai pasakojo – ateina penktadienis, jie galvoja, kad būtų smagu pakviesti draugus pažaisti krepšinio, bet vėliau susimąsto: o ką aš kviesiu, kam rodyti iniciatyvą? Geriau pagulėsiu ant sofos ir pascrollinsiu“, – moksleivių mintis perteikia sociologė.
Pasak jos, dažnai „brain rot“ užsiimantys tampa nekantrūs gyvenimui, santykiams, sau ir nuoboduliui. „Santykiai dažnai nėra tokie stimuliuojantys kaip „brain rot“ turinys, jie yra labai sudėtingi. Jauni žmonės pasakoja, kad kai pradeda kurti santykius, ypač romantinius, jiems atrodo, kad viskas vyksta labai lėtai, o po savaitės tampa nebeįdomu šnekėti su žmogumi, norisi stimuliacijos“, – kalba sociologė.
„Sakyčiau, kad „brain rot“ tampa ateities vagimi – jis trukdo užsiimti veiklomis, kurios formuoja ateitį“, – priduria dr. M. Pivoriūtė.
Žino, ką valgė pusryčiams, bet nežino, kodėl liūdi
Vis dėlto „brain rot“ turi ir teigiamų bruožų – Oslo universiteto tyrėja Emilie Owens pastebėjo, kad ši veikla gali padėti kurti ryšį, nors ir trumpalaikį.
„Kai mes su moksleiviais diskusijų grupėse pradėdavome kalbėti apie „brain rot“, jų akys nušvisdavo – jie imdavo juoktis, dalintis „brain rot“ pavyzdžiais. Moksleiviai susivienijo, galima teigti, kad tuo metu jie jautė priklausymo grupei jausmą, kuris paaugliams yra labai svarbus“, – sako sociologė. Ji priduria pastebėjusi, kad pakalbėję jiems artima tema moksleiviai atsipalaidavo, laisviau bendravo.
Pasak jos, šis fenomenas taip pat gali būti laikomas dekompresine praktika – tam tikru maištu prieš produktyvumo ir savęs optimizavimo kultūrą. „Ypač 11–12 klasių moksleiviai patiria didelį spaudimą dėl artėjančių egzaminų. Jauni žmonės jaučia daug streso, jų aplinka tikisi, kad jie kiekvieną sekundę išnaudos produktyviai, o poilsis yra nebesvarbus. Tada jaunimas gali maištauti, užsiimti „brain rot“, – sako dr. M. Pivoriūtė. Jos teigimu, „brain rot“ gali tapti pabėgimu nuo realybės – tokios, kuri iš tavęs reikalauja per daug.
Nors „brain rot“ gali suvienyti, sociologė atkreipia dėmesį, kad šis jausmas – trumpalaikis. Anot jos, pokalbių metu moksleiviai prisipažino jaučiantys vienišumą, bendravimo ir ryšio iliuziją, nes šie daugiausia pasireiškia per socialinius tinklus.
„Kai kurie net įvardijo, kad Z kartoje yra draugystės infliacija – moksleiviai jaučia, kad jų tėvai turi draugų, kurie yra patikrinti laiko, jų ryšys stiprus ir gilus. Tuo tarpu jauni žmonės, pasak jų pačių, draugais vadina tuos, kurių gerai nepažįsta, nežino, kaip jaučiasi jų draugas, kokios yra jo svajonės“, – pasakoja sociologė.
„Per reelsą matėme, ką draugas valgė pusryčiams, bet nežinome, dėl ko jis liūdi“, – moksleivius cituoja dr. M. Pivoriūtė.
Apibendrindama sociologė linkėjo surasti pusiausvyrą: „Verta pasistengti, kad socialiniai tinklai ir technologijos būtų kaip partneris, kuris jums padėtų augti, o ne kaip stabdis, kuris jus stabdytų nuo augimo.“
About the Author
