Stiprių, ilgai neblėstančių įspūdžių alkani žiūrovai kovo 19-osios vakarą Vilniaus mažajame teatre (VMT) gavo vertingą dovaną. Čia debiutavo jaunosios kartos režisieriaus Justino Vinciūno spektaklis „Trukdis“. Talentingo, „Auksiniu scenos kryžiumi“ jau spėto įvertinti kūrėjo įkvėpimu tapo danų literatūros klasikės Tovės Ditlevsen kūryba ir biografija, o pagrindiniu atspirties tašku – jos romanas „Veidai“. Savo naujausiu darbu J. Vinciūnas žiūrovus kviečia apmąstyti jautrumo reikšmę neramiame, sutemų gaubiamame pasaulyje – ar jis tampa trukdžiu, silpnybe, o gal, atvirkščiai, simbolizuoja laisvę ir ištikimybę sau?
Pagrindinę „Trukdžio“ heroję J. Vinciūnas pakvietė įkūnyti aktorę Dovilę Šilkaitytę. Ji vaidina nuo supančios realybės pervargusią kūrėją Lisę Mundus. Vis labiau slegiama realybės ši imasi ieškoti tokios erdvės ir egzistavimo būdo, kur išliktų savimi, kur netrikdytų aplinkinių vertinimas, būtų ramu ir savipakankama.
Pažintis su rašytojos kūryba ir debiutas VMT
Danų rašytoja T. Ditlevsen Lietuvoje gerai žinoma – svarbiausius jos kūrinius „Kopenhagos trilogija“ bei „Veidai“ į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė. Tiesa, J. Vinciūnui ir D. Šilkaitytei pažintį su šia kūrėja dovanojo būtent teatras.
Pernai J. Vinciūnas tapo VMT rengiamos modernios dramaturgijos ir naujų sceninių formų paieškų platformos „DramaTest Residency“ nugalėtoju, pristatęs spektaklio eskizą pagal romaną „Veidai“. Nutarus, jog eskizas virs spektakliu, režisierius pakvietė D. Šilkaitytę atlikti pagrindinį vaidmenį. Taip į Ditlevsen kūrybos pasaulį ir temų lauką įsitraukė ir aktorė.
Tai pirmasis bendras vienu ryškiausių savo kartos režisierių įvardijamo kūrėjo ir keliasdešimt vaidmenų teatre bei kine sukūrusios aktorės darbas. Abiem tai debiutinis spektaklis Vilniaus mažojo teatro (VMT) scenoje.
Įspūdingu scenos vaizdiniu tapusi metafora
Kurdamas spektaklį, J. Vinciūnas atsigręžė į dar vieną, mažiau nei T. Ditlevsen Lietuvoje žinomą asmenybę – norvegų egzistencialistą, žymų rašytoją bei alpinistą Peterį Zapffe. Atsispirdamas nuo jo teorijos apie gigantiškojo elnio rūšies išnykimą, jis žvelgia į tokį evoliucijos procesą kaip žmogaus egzistencijos trukdžių metaforą.
Garsioje savo 1933 metų esė norvegų filosofas kalba apie didžiulius elnio ragus – jo jėgos ir gyvybingumo požymį. Šie, nesustojamai augdami, tapo per sunkūs rūšiai išlikti. Peraugusius elnio ragus Zapffe regi kaip žmogaus sąmonės alegoriją – rūšys, gniuždomos per sunkios labiausiai branginamo atributo naštos, yra priverstos išnykti. Tad neatsitiktinai „Trukdyje“ ragai, kaip metafora, įgauna ir fizinį pavidalą bei palieka įspaudą žiūrovų sąmonėje ir atmintyje.
Kūrybos ir gyvenimo sąsaja tapo ir iššūkiu, ir impulsu
Anot J. Vinciūno, spektaklyje „Trukdis“ neinama romano „Veidai“ rekonstravimo keliu, jis nutarė remtis tik kūrinio fragmentais. „Žinoma, romane artikuliuojamos temos ar konfliktai nebuvo pamiršti. Greičiau priešingai – romane nagrinėjamas temas spektaklyje siekiau atskleisti per kūrybinio proceso metu sukurtas naujas situacijas, iš jų ir konstruojamas spektaklis“, – teigia J. Vinciūnas.
Ir jis, ir romaną į teatrinę kalbą vertusi dramaturgė Gabrielė Česevičiūtė akcentuoja T. Ditlevsen kūrybos ir biografijos neatsiejamumą. Abiem šis faktas tapo ir iššūkiu, ir kūrybiniu impulsu. „Ieškojome sąlyčio taškų tarp kūrinio ir jo autorės biografijos. Tai lėmė ir pati forma – autofikcinis romanas, – pasakoja G. Česevičiūtė. – Vis dėlto susidomėjimą augino ne knygos siužeto ar autorės gyvenimo įvykiai, o tai, kas tūnojo ir laukė anapus jų. Kiek leido autofikcinės literatūros pobūdis, stengėmės priartėti prie kūrėjos esaties ir šią lydėjusios vienišumo būsenos.“
Dramaturgė prisimena, jog kuriant spektaklį nuolatos tvyrojo įtampa, kylanti iš autorės biografijos fakto, kad Ditlevsen iš gyvenimo pasitraukė pati: „Vengėme šios temos tol, kol supratome, kad būtent ši atmetimo reakcija ir kelia didžiausią intrigą bei paruošia dirvą temai plėtoti. Nebūties pasirinkimo paaiškinti iki galo neįmanoma, kaip neįmanoma iki galo apibrėžti ir žmogaus. Šis neapibrėžtumas tapo spektaklio siužeto varomąja jėga.“
Puoselėjo svajonę dirbti kartu
Scenos kūrinys, kuriame toks svarbus, nors ir trikdantis, yra atviras, intymus vidinių išgyvenimų, emocijų tyrinėjimas, tapo vienu stipriausių argumentų aktorei D. Šilkaitytei kurti vaidmenį „Trukdyje“. Su J. Vinciūnu jai buvo tekę bendrauti anksčiau, matė jo vieną spektaklį. Aktorė atskleidžia net pagalvojusi, jog norėtų su šiuo režisieriumi dirbti. „Tad, kai sulaukiau jo pasiūlymo, dar nežinodama medžiagos, žinojau, kad sutiksiu su dideliu džiaugsmu. Pažintis su juo ir buvimas kūrybos procese – neapsakoma dovana, kurios gyvenime net nesitikėjau“, – likus kelioms dienoms iki premjeros atviravo aktorė.
Pats J. Vinciūnas pabrėžia, kad, vos perskaitęs romaną „Veidai“, iškart suprato, jog pagrindinę heroję įkūnys būtent ši aktorė: „Užsimerkiau ir prieš akis pamačiau Dovilę. Tuomet pasiūliau jai susitikti pasikalbėti ir nuo tos akimirkos jaučiausi laimingesnis. Pasirinkimas buvo intuityvus.“ Lygiai taip pat, kaip pagrindinio vaidmens atlikėją D. Šilkaitytę, jis rinkosi ir kitus kūrybinės komandos narius – jautrius sceninei raiškai, atsiliepiančius į kvietimą kurti kartu.
Nerimo, griūties atspindžiai – ir muzikoje bei scenovaizdyje
Unikalų garso takelį – įkrautą tekstūrų, ataidinčių melodijų fragmentų, triukšmo protrūkių – „Trukdžiui“ sukūrė kompozitorius Natas Kunas. „Spektaklio muzikoje vis iškylanti nerimo nuojauta atspindi griūvančius spektaklio ar realybės fasadus, kolektyvinę išgąstį, praeities vaiduoklius. Tam išreikšti pasitelkiau audiokasetes, smuiko flažoletus, tirštus sintezatorių akordus, elektromagnetinius traškesius“, – apie pasirinktas raiškos priemones pasakoja muzikos kūrėjas.
Tiek garsu, tiek scenovaizdžiu „Trukdyje“ kuriama nerimo, netikrumo, abejonės esama realybe nuotaika. Spektaklio veiksmas vyksta scenoje, kurią scenografas Erminas Mikšys pavertė blankia, nuobodaus, sunykusio namų interjero aplinka. „Ji persipina su teatro erdve, net įgauna šaltą, institucinę nuotaiką. Vienas įdomiausių aspektų kuriant man buvo stebėti, kaip teatro iliuzijos skilimas gali pakeisti pačios erdvės suvokimą. Kai fikcinė aplinka pradeda atsiverti, scena nustoja būti vien realybės atvaizdu ir ima veikti kaip teatro erdvė, kurioje tikra ir suvaidinta nuolat persidengia“, – aiškina scenografas.
Kostiumų dailininkas Leo Domas Sanz Čekuolis, pirmąsyk dirbęs Lietuvos teatre, kostiumais labiausiai norėjo pabrėžti kontrastą tarp pagrindinės veikėjos ir ją supančios aplinkos, kuri yra paveikta jos sutrikusios psichinės pusiausvyros. „Lisė Mundus yra vienintelis skausmingai tikras žmogus, kurį matome scenoje. Tai justi per kostiumo santykį su scenografija – ne tik per spalvų atsikartojimą, bet ir dėl medžiagų, tekstūrų, rūbo kritimo. Visų kitų apranga kuriama taip, kad atspindėtų subjektyvias kiekvieno veikėjo savybes, bet per iškreiptą pagrindinės veikėjos prizmę. Dėl to aplink ją esančių žmonių vaidmenys įgauna nenatūralią išraišką – tarsi jie būtų ištraukti iš žurnalo katalogo, o ne organiška jos gyvenimo dalis“, – atskleidžia D. Sanz Čekuolis.
Dviejų dalių spektaklio „Trukdis“ (N–16) premjera Vilniaus valstybiniame mažajame teatre – 2026 m. kovo 19–20 d. Preliminari trukmė – 1.40 val. (su pertrauka).
Vaidina: Dovilė Šilkaitytė, Edmundas Mikulskis, Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Jūratė Brogaitė, Tomas Kliukas, Mindaugas Činčys.
Režisierius – Justinas Vinciūnas, dramaturgė – Gabrielė Česevičiūtė, scenografas – Erminas Mikšys, kostiumų dailininkas – Leo Domas Sanz Čekuolis, kompozitorius – Natas Kunas, šviesų dailininkas – Julius Kuršys, režisieriaus padėjėja – Simona Ševčenkaitė.
Nuotraukų galerija (aut. Laura Vansevičienė):
https://www.swisstransfer.com/d/f5a17e05-4e9b-4c3b-a4e0-73d17a024a92
About the Author
