„Dvyliktokams palinkėčiau mažiau klausyti, ką kiti kalba – nebūtinai kitų patarimai yra geri. Išbandykite dominančią specialybę, studijuokite, ką norite. Taip pat palinkėčiau daug savanoriauti: sukurti kiek įmanoma daugiau patirčių, kurios leis į kažką tikro atsiremti, padės atsiriboti nuo tėvų projekcijų, lūkesčių, kad vaikai tęs jų pradėtą kelią. Manau, kiekvienam žmogui reikia pačiam nuspręsti dėl savo kelio“, – įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos absolventas, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas, VDU „Gifted“ centro mokytojas Tomas Vaitkūnas.
Pedagogas, pernai pelnęs Meilės Lukšienės premiją už skleidžiamas demokratijos, bendruomeniškumo, pilietiškumo, humanizmo ir kūrybiškumo idėjas, pasidalino mintimis apie mokytojavimo džiaugsmus, šiandieninių moksleivių imlumą technologijoms ir savo studijų prisiminimus.
Stodamas į tuometinį Lietuvos edukologijos universitetą (dabar VDU Švietimo akademija), T. Vaitkūnas sako nė nesvarstęs kitų variantų, nors pagal savo pasiekimus tikrai galėjo rinktis ir studijas kitur. Tačiau jį labiausiai traukė istorijos ir pedagogikos bakalauro studijos, kurias jis matė kaip savotišką tiltą į psichologiją, ryšį su žmonėmis.
„Norėjau suderinti du man svarbius dalykus: istoriją ir psichologiją. Darbas su žmonėmis leidžia būti dinamiškam: gali ne tik juos pažinti, bet ir pasakoti apie tuos, kurie gyveno praeityje. Tai labai viliojanti perspektyva“, – to meto motyvaciją prisiminė mokytojas. Tarp didžiausią įspūdį palikusių paskaitų Tomas mini Europos viduramžių studijas – tiek dėl pačios temos įdomumo, tiek dėl dėstytojo Dariaus Aleknos erudicijos ir savitos dėstymo manieros.
Norėjo didesnės prasmės savo darbe
Kelias link mokytojavimo T. Vaitkūnui nebuvo tiesus – baigiant studijas noras būti pedagogu buvo kiek išblėsęs, todėl jis nusprendė dirbti privačiame sektoriuje. Tačiau vėliau jis suprato, kad nori mokyti ir grįžo į mokyklą: norėjo didesnės prasmės savo darbe.
„Darbas labai dinamiškas, kiekviena pamoka yra unikali, nes skiriasi ir mokiniai, skiriesi ir pats savo energija, nuotaika, mintimis. Darbas ne tik nenuobodus, bet ir daug naujų dalykų sužinai, taip pat – susipažįsti su šimtais mokinių, asmenybių, kurios yra nenuspėjamos. Tai irgi sukuria ir džiaugsmo, ir įdomumo“, – pažymi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas.
Jis taip pat dėsto ne tik mokykloje, bet ir VDU gabių vaikų ugdymo centre „Gifted“, kuriame užsiėmimai yra labiau neformalūs, kitokie, nei įprastose įstaigose: čia moksleiviai gali daugiau prisiliesti prie praktikos, pavyzdžiui, pažįsta skirtingas kultūras žaisdami Jungtines Tautas, atstovaudami įvairioms valstybėms.
„Bandome suprasti, kaip tokie skirtingi Vakarų, Kinijos, Islamo ir kitų civilizacijų atstovai gali sugyventi, žaidžiame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kur sprendžiame globalias problemas. Moksleiviai balsuoja, pristato argumentus už ar prieš vieną ar kitą sprendimą, pavyzdžiui, klimato atšilimą, sprendžia kibernetinio terorizmo problemas“, – pasakoja VDU absolventas.
Reikia smalsumo, empatijos ir valios
Svarstydamas apie savybes, kurios jo manymu reikalingiausios norintiems mokytojauti, T. Vaitkūnas tikina, kad čia itin praverčia smalsumas ir empatija. „Jeigu užgestų smalsumo liepsnelė, sunku būtų ir kitą įtikinti, kad tau įdomu. Tad turi domėtis įvairiais dalykais. Taip pat turi būti pakankamai atviras, kad priimtum klasėje esančius žmones. Na ir valios reikia, darbas reikalauja nemažai pastangų, kalbant tiek apie pasiruošimą pamokoms, tiek jų vedimą“, – apibendrina pašnekovas.
Šiandieniniams moksleiviams Tomas negaili gražių žodžių – jaunimas, anot jo, yra smalsus, linkęs imtis lyderystės ir gebantis kūrybiškai taikyti modernias technologijas. „Be galo džiaugiuosi šita karta: ji, kaip ir visos kitos, turi ir savų sunkumų, šiuo atveju – su dėmesio išlaikymu ilgesniam laikui. Tačiau jie turi ir pliusų, pavyzdžiui, yra gan imlūs informacijai. Tiesiog reikia skatinti jų stipriąsias savybes ir neleisti blogosioms suvešėti“, – pažymi jis.
Dirbtinis intelektas – naudingas mokymui
Nuo mokytojavimo, kaip ir daugelio kitų profesijų, šiandien neatskiriamos skaitmeninės technologijos, tarp jų ir dirbtinis intelektas. Tomas pabrėžia, kad būtent mokykla yra vieta, kur galima išmokti DI naudoti efektyviai, pavyzdžiui, labiau mechaniškoms užduotims, padedant sutaupyti laiko, bet nepiktnaudžiaujant juo kūrybiškai.
„Apskritai, dirbtinį intelektą laikyčiau naudingu mokymui. Sąveika tarp mokytojo, DI, vadovėlių, tėvų pasakojimo, muziejų ir kitų dalykų sukuria visai gerą simbiozę, sintezę“, – sako Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas, savo darbe apjungiantis tradicines ir modernias priemones.
Istoriją pamėgo dar vaikystėje
Istoriją mokyti Tomas pasirinko neatsitiktinai – šį dalyką jis pamėgo dar vaikystėje, daug įdomių istorijų iš praeities jam papasakojo ir močiutės. Vienas iš ryškiausių pasakojimų, jo teigimu, buvo apie tarpukario Lietuvos kariuomenę.
„Kai mano močiutei buvo apie 12–13 metų, ji nuvažiavo į Ukmergę pažiūrėti kariuomenės parado: sako, tokios gražios uniformos, taip gražiai Lietuvos kariai atrodo, išlaikyti visi. O vėliau, sako, atėjo tie nusmurgę sovietai, rusai, visi nušiurę, apšepę tokie, nuolat girti“, – močiutei įsiminusį kontrastą tarp Lietuvos ir okupantų karių išskyrė T. Vaitkūnas.
Mokytojas po darbų randa laiko aktyviam poilsiui – bėgimui ir žygiams, tokiems kaip net 700 kilometrų kelias į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. „Mėgstu pažygiuoti ir po Lietuvą, atrasti naujų maršrutų. Taip pat bėgioju, nes manau, kad dirbant mokykloje labai svarbu turėti būdą išlieti emocijas, stiprinti kūną“, – pastebi VDU absolventas.
About the Author
