1918 metų Vasario 16-osios Aktu Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę. Tačiau politinis sprendimas dar nereiškė susiformavusios konstitucinės tvarkos. Jauna respublika neturėjo nei savos konstitucinės tradicijos, nei administracinės teisės doktrinos, nei aiškiai įtvirtintų valdžios kontrolės mechanizmų.
Nepriklausomybė suteikė suverenitetą, bet kartu uždėjo pareigą atsakyti į esminius klausimus: kaip organizuoti valdžią, kokios jos ribos ir kas užtikrins jos atsakomybę?
Valstybę reikėjo ne tik paskelbti, bet ir apibrėžti. Tai buvo ne vien politinis, bet ir normatyvinis uždavinys – sukurti teisinę architektūrą, kuri užtikrintų valdžių pusiausvyrą, teisėtumą ir teismo nepriklausomumą. Būtent šiame istoriniame lūžyje formavosi profesoriaus Mykolo Pijaus Römerio požiūris į valstybės ir teisės santykį.
Jam valstybė negalėjo būti vien politinės valios išraiška ar tautinio apsisprendimo simbolis. Ji turėjo tapti teisės konstrukcija – sistema, kurioje valdžia veikia pagal aiškias taisykles, o teisė nustato ribas net ir tiems, kurie ją įgyvendina.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui, ši mintis įgauna simbolinį tęsinį. Kovo 11-ąją, Lietuvai minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Liuksemburge atveria profesoriaus Mykolo Pijaus Römerio vardu pavadintą erdvę.
Tai pirmas kartas, kai šios institucijos erdvei suteikiamas Lietuvos teisininko vardas. Šis sprendimas liudija, kad jo suformuluoti principai peržengė nacionalinės teisės ribas ir yra atpažįstami platesnėje europinėje erdvėje.
Erdvė įsikūrusi Teismo bokšto 27-ajame aukšte – aukščiausiame Liuksemburgo taške, iš kurio atsiveria miesto panorama. Čia kasdien sprendžiami tarpvalstybiniai ginčai, aiškinamos bendrosios Europos teisės normos ir brėžiamos ribos tarp nacionalinio suvereniteto bei bendrų įsipareigojimų.
Ši aplinka konceptualiai dera su prof. M. Römerio laikysena. Jis valstybę suvokė kaip normų sistemą, ribojamą teisės, o teisę – kaip civilizacinį pagrindą, jungiantį skirtingas politines bendruomenes.
Valstybės mąstytojas
Mykolas Pijus Römeris – teisininkas, istorikas, žurnalistas, publicistas, mokslininkas, visuomenininkas ir Lietuvos universiteto rektorius. Jo biografija glaudžiai susijusi su Lietuvos valstybės brendimu.
Jis ėjo įvairių instancijų teismų teisėjo pareigas – nuo Taikos teismo Lenkijoje ir Vyriausiojo Tribunolo Lietuvoje iki Tarptautinio Teisingumo Teismo Hagoje. Buvo Valstybės Tarybos narys ir dalyvavo ne tik teisinėje praktikoje, bet ir valstybės sprendimų formavime.
Gimęs 1880 m. lietuvių ir lenkų kilmės šeimoje, M. Römeris ilgai sprendė savo tapatybės klausimą. Paauglystėje jis sąmoningai pasirinko Lietuvos intelektualo kelią.
1908 m. lenkų kalba paskelbė knygą apie lietuvių tautinį atgimimą – pirmą tokio pobūdžio studiją. Tuo metu Europoje Lietuvos klausimas beveik neegzistavo: lietuvių tauta buvo suvokiama kaip carinės Rusijos imperijos provincijos dalis. M. Römeris siekė įtvirtinti Lietuvą europinėje politinėje ir kultūrinėje diskusijoje.
Už savo veiklą jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, Vytauto Didžiojo ordinu, Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu ir Prancūzijos Garbės legiono karininko laipsniu. Tai rodo jo autoriteto pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.
Teisinės valstybės architektūra
Atkurtai Lietuvai reikėjo ne vien institucijų, bet ir doktrinos. Prof. M. Römeris parašė pirmąją teisės monografiją lietuvių kalba ir padėjo konstitucinės bei administracinės teisės pagrindus. Šiemet minimas šios doktrinos šimtmetis liudija, kad jo mintys tapo ilgalaike tradicija.
Jis pirmasis Lietuvoje nuosekliai kalbėjo apie administracinį teismą, valdžių padalijimą, teisėtumo principą ir administracinių aktų kontrolę.
1932 m. parengtas Administracinio teismo įstatymo projektas nebuvo priimtas – politikai baiminosi vykdomosios valdžios suvaržymų. M. Römeris laikėsi priešingos nuostatos: tik kontroliuojama valdžia gali būti teisėta.
1935 m. jo iniciatyva įsteigtas Statutinis Teismas – pirmasis Lietuvoje ir vienas pirmųjų Europoje konstitucinis teismas. Tuo metu tokių institucijų buvo vos kelios. Tai buvo aiškus siekis įtvirtinti principą, kad Konstitucija yra aukščiausia norma, o ne politinė deklaracija.
Jis taip pat analizavo mirties bausmę, domėjosi teisėjo vidiniais išgyvenimais, sprendimo priėmimo psichologija ir išankstinio nusistatymo žala teisingumui. Jo įsitikinimu, neaiškus teismo sprendimas reiškia neįvykdytą teisingumą. Tai liudijo brandų požiūrį į teisingumą kaip moralinę ir teisinę kategoriją.
Tarptautinė patirtis ir europinė perspektyva
XX a. trečiajame dešimtmetyje Europa ieškojo naujos politinės pusiausvyros. M. Römeris anksti suvokė, kad Rytų, Šiaurės ir Vidurio Europos valstybės turi bendradarbiauti, jei nori išlikti. Jis svarstė apie Baltijos ir Skandinavijos, Baltijos ir Vidurio Europos valstybių sąjungas.
1930 m., rengiant konvenciją dėl pilietybės, jis jau mąstė apie europinę integraciją – gerokai anksčiau, nei ši idėja tapo politine realybe.
Du kartus jis ėjo nacionalinio teisėjo pareigas Tarptautinio Teisingumo Teisme Hagoje. Abiem atvejais teismas palaikė Lietuvos pozicijas, o jo argumentai atsispindėjo sprendimų motyvuose. Vienoje iš bylų tarptautiniu mastu patvirtinta, kad Lietuva yra jūrinė valstybė.
Nagrinėdamas teisėjų nuomonių pasiskirstymą, M. Römeris pastebėjo dėsningumus: sprendimus veikė teisėjo specializacija, profesinė patirtis ir kilmės valstybės geopolitinė laikysena. Tai buvo ankstyva teisės ir politikos sąveikos analizė.
Jam buvo atsivėrusi galimybė tapti nuolatiniu Tarptautinio Teisingumo Teismo teisėju, tačiau Antrasis pasaulinis karas neleido šiam šansui tapti realybe.
Intelektinis palikimas
M. Römeris paliko beveik 15 000 puslapių dienoraštį, 10 mokslo knygų ir apie 600 publicistinių bei mokslinių straipsnių. Tai vienas didžiausių individualių intelektinių archyvų Lietuvos teisės istorijoje. Jo tekstuose užfiksuota ne tik teisės doktrina, bet ir valstybės kūrimo iššūkiai, politinių sprendimų dilemos, teisingumo sampratos kaita.
Šis palikimas nėra archyvinė relikvija. Jis ir šiandien veikia kaip gyvas šaltinis, leidžiantis suprasti Lietuvos konstitucinės ir administracinės teisės ištakas.
Profesoriaus darbus nuosekliai tiria Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė dr. Ieva Deviatnikovaitė. Daugelį metų ji analizuoja M. Römerio tekstus, sistemina jo konstitucinę ir administracinę doktriną, atskleidžia jo idėjų raidą bei jų reikšmę šiandienos teisinei minčiai.
Tyrėjos darbuose pabrėžiama, kad M. Römerio samprata apie teisės viršenybę, valdžios ribojimą ir administracinę kontrolę nėra vien istorinė. Ji aktuali ir šiuolaikinėse diskusijose apie konstitucingumą, teismų nepriklausomumą bei valstybės atsakomybę. Tokiu būdu jo idėjos ne tik rekonstruojamos, bet ir įtraukiamos į dabartinį akademinį bei viešąjį diskursą.
Kovo 11-ąją Liuksemburge atveriama erdvė – tai ne tik pagarbos ženklas praeičiai. Tai priminimas, kad Lietuvos teisinė tradicija formavosi europiniame kontekste ir šiandien tebėra jo dalis. Mykolo Römerio vardas Teismo bokšto viršuje simboliškai liudija, kad teisės viršenybės idėja, brandinta XX amžiaus pradžioje, išliko aktuali ir tapo bendros Europos teisinės tvarkos pagrindu.
About the Author
