„Kad ir kaip keistai beskambėtų, lietuviai panašūs į kokosus – iš pirmo žvilgsnio atrodo kieti ir uždari, tačiau geriau juos pažinus atsiskleidžia jų šiluma ir nuoširdumas“, – sako iš Taivano atvykusi Lihuei Liang. Kilusi iš salos, kurioje kokosai auga natūraliai, ji nesitikėjo, kad kada nors žmonėms apibūdinti panaudos tokį palyginimą. Tačiau po metų, praleistų Kauno technologijos universitete (KTU), ši metafora studentei pasirodė stebėtinai tiksli.
Į Lietuvą Lihuei atvyko studijuoti Strateginės komunikacijos. Iš pradžių mainų studijose planavusi pasilikti vieną semestrą, ji nusprendė jas pratęsti ir Kaune praleido visus akademinius metus. Per šį laiką Lihuei ne tik gilinosi į savo studijų sritį, bet ir pažino kasdienį gyvenimą šalyje, apie kurią iki tol žinojo labai nedaug.
Lietuviški žodžiai tapo įpročiu
Prieš atvykdama į Lietuvą, Lihuei neturėjo aiškaus šalies vaizdinio ir išankstinių nuostatų. „Tiesiog maniau, kad viskas bus panašu į kitas Europos šalis“, – prisimena ji.
Vienas pirmųjų dalykų, kuris ją nustebino, buvo metų laikai. Taivane nesninga, o pavasaris ir ruduo praeina beveik nepastebimai. Lietuvoje žiema atnešė tikrą sniegą ir tamsesnius rytus. „Greitai pripratau prieš išeidama iš namų pasitikrinti orą, kad nuspręsčiau, ar tą dieną reikės šiltų batų“, – pasakoja Lihuei.
Vasara taip pat buvo kitokia – ilgi, šviesūs vakarai, renginiai po atviru dangumi, muzika ir ledai – tokios atmosferos ji nebuvo patyrusi. „Niekada nemaniau, kad oras gali taip stipriai veikti žmonių kasdienybę“, – sako KTU mainų studentė iš Taivano.
Gyvendama Kaune ji taip pat pajuto, ką reiškia būti labiau pastebimai. Mieste gyvena nedaug azijiečių, todėl ji kartais pastebėdavo smalsius vaikų ar vyresnių žmonių žvilgsnius. Iš pradžių tai atrodė neįprasta.
„Kartais vaikai ar paaugliai prieidavo ir pasakydavo komplimentą, kad esu graži. Tai visada buvo labai pagarbu ir nuoširdu“, – prisimena ji.
Kasdienis bendravimas Lietuvoje taip pat skyrėsi nuo to, prie ko ji buvo pripratusi. „Buvau pasiruošusi trumpiems, spontaniškiems pokalbiams“, – sako Lihuei, tačiau netrukus pastebėjo, kad Lietuvoje žmonės dažniau laikosi atstumo, o kartais net vengia akių kontakto.
Vis dėlto, geriau pažinusi vietinius, ji suprato, kad už santūrumo slypi šiluma ir nuoširdumas, o tai, kas iš pradžių atrodė kaip atstumas, buvo tiesiog kitoks bendravimo būdas.
Kuo ilgiau Lihuei gyveno Lietuvoje, tuo labiau šalis tapo sava. Net ir maži dalykai pasikeitė – lietuviški žodžiai, tokie kaip „ačiū“, „atsiprašau“, „iki“ ar „viso“, pamažu natūraliai įsiliejo į kalbą.
„Kartą, skrisdama atgal į Taivaną, beveik automatiškai pasakiau ačiū skrydžio palydovei“, – juokiasi ji.
Diskutavo su lietuviais apie laisvę
„Augdama niekada neturėjau aiškaus ilgalaikio tikslo ar svajonių darbo. Mačiau, kad mano bendraamžiai jau žino, ko siekia, o aš vis dar ieškojau savo krypties, ir tai, žinoma, kėlė nerimą“, – atvirai pasakoja Lihuei.
Komunikacija, rašymu ir kūrybinėmis veiklomis mergina susidomėjo dar mokykloje – ji redagavo žurnalus, metraščius ir naujienlaiškius. „Tai buvo tokia įprasta veikla, kad net nesusimąsčiau apie galimybę pasirinkti šį kelią kaip profesiją“, – sako ji.
Kadangi Lihuei labiausiai domino ne pats rašymas, o galimybė suprasti pasaulį giliau, ji pasirinko kultūros ir kūrybinių industrijų studijas Taivane, o vėliau tęsė mokslus socialinių inovacijų magistrantūroje.
Noras studijuoti užsienyje kilo iš smalsumo – Europa jau seniai buvo jos svajonių sąraše. „Man nepakako apie jos istoriją, meną ir muziką tik skaityti vadovėliuose – būtinai turėjau visa tai patirti pati“, – sako ji. Taip mergina atrado studijas KTU.
Lihuei požiūris į mokymąsi visada buvo lydimas smalsumo, o ne siekio turėti visus atsakymus. „Kuo daugiau išmokstu, tuo aiškiau suprantu, kiek mažai žinau“, – sako ji. Šis suvokimas jos neatbaidė – priešingai, dar labiau paskatino ieškoti, klausti ir gilintis.
Ši vidinė nuostata Lietuvoje virto konkrečiu veiksmu. Ji sukūrė projektą apie laisvę „We Bloom in the Garden of Freedom“ (angl. „Žydime laisvės sode“), jungiantį Lietuvą ir Taivaną per dialogą ir meną. Gėlės, kurias šiame projekte Lihuei kvietė visus piešti, tapo laisvės, augimo ir tarpusavio supratimo simboliu.
Vienas prasmingiausių momentų įvyko kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tądien Lihuei stovėjo gatvėje laikydama Lietuvos ir Taivano vėliavas ir kvietė praeivius susimąstyti apie laisvės ir demokratijos reikšmę.
„Nepaisant to, kad kalbėjome skirtingomis kalbomis, žmonės nusišypsodavo, parodydavo nykštį į viršų ar tiesiog pasisveikindavo“, – pasakoja KTU mainų studentė Lihuei.
About the Author
