Paauglystėje greta naujų atradimų jaunuoliai patiria nuolatinį spaudimą būti gerais vaikais, mokiniais, draugais bei piliečiais. Lūkesčiai iš tėvų, mokyklos ar visuomenės, paaugliams gali kelti stresą, nerimą ar net nepasitikėjimą savimi. Specialistas pabrėžia, kad svarbu ne tik vaiko tikslai ir rezultatai, bet ir saugi aplinka, kurioje galima klysti, mokytis ir augti, jaučiant šeimos palaikymą. Tokiomis sąlygomis lūkesčiai tampa motyvacija, o ne našta, per kurią paauglys įgyja drąsos pažinti savo emocijas.
Anot Organizacijos „Mostai“ mokymų partnerio ir Multidimensinės šeimos terapeuto Tito Medelio, viena pagrindinių nerimo priežasčių paauglystėje gali atsirasti iš spaudimo „būti kažkuo“, kurį vaikams daro ne tik tėvai, bet ir visuomenė. Specialisto teigimu, toks nuolatinis lūkesčių krovimas jaunam žmogui gali kelti įtampą ir stresą.
„Esminis skirtumas tarp streso ir nerimo yra laikas. Kai nėra įkvėpimo ką nors daryti, o artėja terminas atlikti užduotį, įsijungia stresas – tai tarsi signalas, kad laikas imtis veiksmų. Stresas kartais padeda, tačiau jam praėjus nerimas išlieka. Su nerimu galima gyventi ilgą laiką net nesuprantant, iš kur jis kyla ir kaip su juo tvarkytis.
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl paauglystėje atsiranda nerimas, yra patiriamas spaudimas „būti kažkuo“. Tokį spaudimą daro ne tik tėvai, bet ir visuomenė. Klausimas „kuo būsi užaugęs?“ vaikystėje gali kelti nemažai įtampos bei streso.
„Kažkuo būti“ atsispindi ir tarpasmeniniuose paauglio santykiuose bei santykyje su pasauliu: turiu būti geras vaikas pagal tėvų standartą, geras mokinys pagal tėvų ir mokyklos standartą, turiu būti geras pilietis, man turi rūpėti ir politika, ir ekologija. Paaugliui gali atrodyti, kad iš jo tikimasi būti geru visur ir visada. Tačiau taip gyventi su savimi nėra lengva, todėl kyla nerimas, kuris yra natūralūs procesas, tačiau pati būsena ne“, – aiškino jis.
Kaip jaunuoliai gali suprasti savo nerimą?
Šeimos terapeutas T. Medelis paaiškina, jog jaunuoliai gali patys bandyti suprasti savo nerimą, tačiau toks procesas nėra lengvas. Specialistas pabrėžia, jog objektyviai įvertinti savo jausmus sunku bet kokiame amžiuje, todėl šioje savistabos ir savęs pažinimo kelionėje yra būtina suaugusiojo pagalba.
„Jaunuoliai gali atpažinti ir identifikuoti nerimo priežastis per savistabą. Pirmiausia svarbu stebėti ir jausti, kas vyksta kūne, kokios emocijos kyla – galbūt baimė, kaltė ar gėda. Taip pat svarbu šias emocijas atskirti ir įvardinti. Tai padarius, tampa aiškiau ir šiek tiek ramiau.
Tačiau viskas nėra taip paprasta. Kartais jaunuoliui tai gali nepadėti. Pavyzdžiui, siekdamas įveikti nerimą, jis gali sau įsivardinti, kad jaučiasi kaltas, o kaltė greitai gali virsti nepakankamumo jausmu, savęs kritika ar dar stipresnėmis emocijomis.
Nepaisant amžiaus, save stebėti nėra lengva, o objektyviai įsivertinti, kas vyksta su manimi – dar sunkiau. Todėl į šį sudėtingą procesą turi įsitraukti suaugęs žmogus, kuris padėtų atpažinti, įsivertinti ir lydėtų savęs vertinimo bei supratimo kelyje. Jaunuolis neturėtų likti vienas su savo nerimu“, – pasakojo specialistas.
Ar paauglio nerimas gali atsirasti dėl tėvų spaudimo?
T. Medelis atkreipia dėmesį, kad paaugliams nerimas dažnai kyla dėl tėvų keliamų lūkesčių. Šeimos terapeutas pabrėžia, kad jaunam žmogui ant pečių nešti „gero vaiko“ titulą nėra lengva. Dažniausiai tėvų lūkesčiai sukasi aplink tai, kad reikia gerai mokytis, laikytis taisyklių, laiku grįžti namo. Tačiau, kai meilė ar dėmesys priklauso nuo to ar vaikas atitinka šiuos reikalavimus, jis gali pradėti jaustis nesaugiai ir manyti, kad nuvilia ne tik tėvus, bet ir patį save. Tokiu atveju, namai nebėra ramybės vieta, o paauglys stengiasi išsaugoti santykį.
„Tėvų lūkesčiai, ypač jei jie aiškiai komunikuojami, nurodo vaikams, kaip jie turi elgtis, kokie turi būti, kad būtų laikomi „gerais vaikais“. Manau, kad dažnai suaugusieji nesupranta, kaip nelengva yra būti taip vertinamu. Juk pavėlavus į darbą nebus taip, kad visada draugiškas vadovas, atskaitęs pamokslą, pusę dienos su jumis nesišnekės.
Kriterijai tėvų meilei dažnai yra gana aiškūs. Paprastai tariant: jei eini į mokyklą, gerai mokaisi, laiku grįžti namo, eini miegoti ir klausai to, kas sakoma, – esi geras vaikas, esi tinkamas. Ir staiga meilė bei gražus santykis įgyja sąlygas, o tam, kad būtum tos meilės vertas, turi jos nusipelnyti. Tuomet kyla didelis neteisybės jausmas: kaip gali būti, kad kažkada besąlygiška meilė dingo, o dabar, jei vėluoju grįžti namo ar gavau iš matematikos tris, su manimi mezgamas visai kitoks santykis – pakeliamas balsas, nusukama nugara ar net vengiama su manimi kalbėtis?
Paaugliai bijo nuvilti tėvus, nes taip, rodos, jie nuvilia ir save, ir visą pasaulį. Tai kelia didelį emocinį nesaugumą: namai nebėra vieta, į kurią galiu ramiai grįžti, kyla baimė, kad galiu prarasti ir taip trapų ryšį. Nenuostabu, kad jaunas žmogus tokioje situacijoje darys viską, kad tą ryšį išsaugotų: meluos, priešinsis, sakys, kad jam nerūpi“, – dalinosi jis.
Kaip lūkesčiai vaikams keičia santykį?
Organizacijos „Mostai“ mokymų partneris ir Multidimensinės šeimos terapeutas T. Medelis pažymi, kad paaugliai dažnai baiminasi nuvilti savo tėvus. Šis jausmas kyla iš gilios nuojautos, kad santykiai su tėvais yra trapūs ir brangūs. Tačiau nerimas dėl aukštų tėvų lūkesčių dažnai perauga į savikritiką, abejones savimi ir savo gebėjimais. Specialistas pabrėžia, kad tokia emocijų kombinacija yra natūrali paauglystės dalis – ji atspindi tiek augimo procesą, tiek troškimą išsaugoti artumą ir ryšį su šeima.
„Paaugliai bijo nuvilti tėvus. Ir dažnai taip nutinka, kad ši baimė virsta savęs nuvertinimu. Jie tarsi jaučia, kad kiekvienas klaidingas žingsnis, kiekvienas netinkamai pasakytas žodis gali išardyti jau esamą ryšį. Jų savivertė tampa priklausoma nuo išorinio įvertinimo – psichologijoje tai apibrėžiama, kaip santykinė savivertė. Už šios baimės slypi ne tik nerimas – slypi ir noras išsaugoti santykį, būti mylimiems, būti matomiems. Tai jiems yra labai svarbu.
Sąlygos dažnai nelengvos, tėvų lūkesčiai – aukšti. Noras patikti, būti geru vaiku kartais kertasi su pačių savęs vertinimu. Ir tada kyla jausmas, kad esi visad nepakankamas. Bet tai tik iliuzija – nes pats troškimas mylėti ir saugoti ryšį jau yra meilės ženklas. Santykiai yra trapūs, bet tuo pat metu gyvybiškai reikalingi“, – sakė jis.
Pasak specialisto, ypač svarbu ne tik kokie yra tėvų lūkesčiai, bet ir kaip jie yra išsakomi. T. Medelis pabrėžia, kad vaikui svarbu jausti tėvų pasitikėjimą jo gebėjimais bei palaikymą viso proceso metu, – dėmesys pastangoms, o ne vien galutiniam rezultatui, padeda kurti saugumo jausmą. Jis taip pat atkreipia dėmesį į jautraus bendravimo svarbą – aiškiai išsakant lūkesčius, paaiškinant jų prasmę ir paliekant vaikui erdvės rinktis, stiprinamas tarpusavio ryšys ir pasitikėjimas.
„Nesvarbu, ar lūkesčiai maži, ar dideli – svarbu tai, kaip jie komunikuojami. Ne kartą esu girdėjęs iš draugų ir pažįstamų: „Koks dėkingas esu savo tėvams, kad mane paspaudė – kitaip nebūčiau nieko padaręs, nebūčiau nieko pasiekęs“. Ko gero, tiek pat kartų esu girdėjęs ir priešingai: „Tėvai mane visada vertė eiti į muzikos mokyklą, o po to, kai ją baigiau, nė karto nepaėmiau instrumento į rankas“. Tai ką iš tiesų sako jūsų lūkestis vaikui? Jei sakote, kad tikite jo gebėjimais, kad jis gali ir kad jis yra šaunus, vaikui tai žinoti yra gera – jis jaučia, kad juo tiki. Tokia motyvacija vaikui suteiks labai daug drąsos.
Taip pat kviesčiau pagalvoti, kiek lūkestis yra apie kažkokių tikslų pasiekimą. O kas, jei tikiuosi, kad vaikas įdėjęs pastangų, proceso metu daug išmoko ir užaugo, nepaisant to, kad dienos gale jam nepasisekė? Tokia orientacija į procesą, o ne į rezultatą ir lydėjimas jame, be abejonės, sukels didelį saugumo jausmą: nepaisant to ar laimėjau, ar ne, – esu vertinamas ir jaučiuosi saugus bandyti dar kartą. Dideli lūkesčiai yra gražu, bet reikia stebėti ir jausti kaip tai veikia tarpusavio santykį. Mano patirtis rodo, kad jeigu jaunam žmogui ramiai ir jautriai pasakai ko iš jo nori, kodėl tau tai svarbu, kodėl jam tai irgi gali būti naudinga ir leidi jam rinktis, užtikrindamas, kad palaikysi jį, kad ir ką jis nuspręs – dažniausiai jis pasirinks teisingai“, – sakė jis.
About the Author
